Šiemet mūsų stovyklą, vykusią rugpjūčio 11-14 d., turbūt būtų galima pavadinti rekordine lietaus stovykla!

   Tokiomis aplinkybėmis paaiškėjo didžiausi stovyklos fanai – ekstremalai, kurių neblėstančios meilės stovyklai lietus neįstengė nuplauti!

   Po didelių abejonių ir svarstymų, vis dėlto buvo nuspręsta stovyklą tęsti.

   Gali pasirodyti keista, bet „lietaus“ žmonių susirinko virš penkiasdešimties ir dar apie 20 ‘prižiūrėtojų’.

   Rytai prasidėdavo rimtu bėgimo krosu, o po sočių pusryčių atsidėdavome rytiniam Biblijos skaitymui, aptarimui ir maldai.

   Per  hobio darbelių užsiėmimus išmokome apyrankių, liūtų kaukių, perukų, skulptūrų gamybos meno bei paišymo ant marškinėlių, tad visi  parsivežėme po mažą prisiminimą iš stovyklos...

   „Būkite šventi, nes aš esu šventas“ (1 Pt 1,16) – tokia buvo stovyklos tema. Biblijos pamokėlės metu bandėme suprasti, ką tai reiškia.

   Štai ir pralėkė pirmoji dienos dalis.

   Popiet sporto mėgėjai aršiai rungėsi futbolo aikštelėje bei  estafetės rungtyse. Vieną dieną vaikščiojome po Skuodo rajono lankytinas vietoves: Šauklių riedulyną-kadagyną „Šauklių tundrą“,  Mosėdžio akmenų muziejų bei unikalią V.Into sodybą.

   Dienai gęstant ir vėl susirinkdavome prie Viešpaties žodžio. Štai šeštadienio vakarą mus aplankė svečias iš Liepojos, pasitarnavęs žodžiu ir giesmėmis.

   Na, o paskutinį vakarą išvydome puikų talentų šou! Vakaras prasidėjo pačių mažiausiųjų mūsų stovyklautojų pasirodymu, kurie pasislėpę už liūtų kaukių, giedojo apie nuostabią, aukštą, plačią ir gilią Dievo meilę, o baigėsi paauglių grupelių vaidinimais apie blogio ir gėrio jėgas, kaip nedera evangelizuoti, ir kaip blogai būti šališkam, nes tai būtinai atsirūgs:)!

   Suprantama, kaip dera tikriems ekstremalams, naktinio žygio praleisti nevalia! Tad apsisiautę paskutiniais lietpalčiais išžygiavome į naktinius Užluobės miškelius. Tik kažkaip netyčia pasitrumpinom gana netrumpą kelelį ir kaip užstatą miško piratams, kurie kėsinosi įtraukti mus į savo paslėptus tinklus, surinkome ne tuos grybus ir uogas, ir dar kažkokio negyvėlio per klaidą neradom...tad tokie buvo mūsų naktiniai išgyvenimai – sakyčiau, visai smagūs:). Svarbiausia, kad sveiki gyvi grįžome į stovyklavietę, kur prie laužo mūsų laukė likusieji stovyklautojai.

   Šį pasakojimą norėčiau užbaigti viena mintimi, kurią pasakė mūsų stropusis pagalbininkas, brolis Vilius iš Vokietijos: „Svarbiausia ne tai, ar lietus lyja, ar saulė šviečia, svarbiausia tai, kad Jėzus yra čia, tarp mūsų“.