•    Kreipimasis
•    Artūro Pučkovo referatas
•    Joninės kitaip
•    Padėkos diena Ylakiuose
•    Žvilgsnis į kaimynų pusę
•    Ką rašė TD prieš 90 metų
•    Pamąstymui
•    Rekomenduojame
•    Sentencijos

Kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą ir Prezidentą

Vienybės Kristuje pagrindas ir svarba. Artūro Pučkovo referatas.

Artūras PučkovasKodėl šią temą pasirinkome šios dienos susitikimui?

Pastarieji dveji pandemijos metai tapo iššūkiu visai mūsų tautai, visam pasauliui, taip pat Dievo bendruomenėms Lietuvoje bei pasaulyje. Vis dar jaučiame pandemijos pasekmes, nes mūsų tarpusavio santykių tvirtumas ir mūsų santykio su Dievu gilumas buvo išbandytas. Kai planavome šią konferenciją, karas Ukrainoje dar nebuvo prasidėjęs, bet dabar atsirado nauji iššūkiai, ir vėl tikrinama žmonių vienybė Lietuvoje, Europoje ir visame pasaulyje.

Kas yra vienybė? Labai sunku apibrėžti žodžiais, kas tai yra, bet kai su ja susiduriame, iš karto ją atpažįstame, pvz., Ukrainos tautos susitelkimas karo akivaizdoje.

Kaip ji pasiekiama, kaip ji atsiranda?
Kodėl ji tokia svarbi ir vertinga?
Kaip ją puoselėti?

Laiške efeziečiams 1-3 skyriuose apaštalas Paulius rašo, kokiam nuostabiam savo sumanymui DIEVAS mus iš anksto išsirinko, išgelbėjo, pašaukė ir pašauktuosius pavadino savo Bažnyčia, Eklezija. Nuo 4-ojo skyriaus Paulius moko, kaip Dievo bažnyčia Efeze ir kitose pasaulio vietose turėtų vykdyti savąjį pašaukimą, ir pradeda nuo vienybės puoselėjimo svarbos.

Žodis „vienybė“ K. Burbulio Biblijos vertime pavartotas tik 5 kartus, ir iš jų 2 kartus paminėtas ištraukoje Ef 4,1-16. Kviečiu ją kartu patyrinėti.

Aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti.
Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje,
siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais.
Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai.
Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.
Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.
Bet kiekvienam iš mūsų duota malonė pagal Kristaus dovanos saiką.
Todėl sakoma: „Pakilęs aukštyn, nusivedė belaisvius ir davė žmonėms dovanų.“
Ką reiškia „Jis pakilo“, jeigu ne tai, kad Jis pirma ir nusileido į žemesniąsias žemės vietas.
Tas, kuris nužengė, yra ir Tas, kuris iškilo aukščiau už visus dangus, kad visa užpildytų.
Ir Jis paskyrė vienus apaštalais, kitus pranašais, evangelistais, ganytojais ir mokytojais,
kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui,
kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime [tai yra procesas] iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko,
kad daugiau nebebūtume kūdikiai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjo, žmonių apgaulės, gudrumo, vedančio į paklydimą,
bet, kalbėdami tiesą meilėje, augtume visame kame į Jį, kuris yra galva – Kristus.
Iš Jo visas kūnas, suderintas ir stipriai sujungtas įvairių raiščių, pagal savo saiką veikiant kiekvienai daliai, auga, kad ugdytų save meilėje.

Kas yra vienybė? Trumpo ir aiškaus apibrėžimo lietuvių kalba neradau. Bet pagrindinė mintis tokia: būti su kuo nors susaistytam ir siekiant bendrų tikslų veikti kartu.

Pirmas dalykas, kurį pabrėžia apaštalas Paulius, yra tas, kad ši vienybė kyla iš Šv. Dvasios – tai Dvasios kuriama vienybė (Ef 4,3). Tiksliau sakant, tai yra iš Dievo Trejybės tarpusavio santykių kylanti vienybė, kurią Šv. Dvasia atneša į tikinčiųjų Jėzumi Kristumi santykius. Ši vienybė ne žmogiškos, ne žemiškos kilmės, ir mes jos nesukuriame. Todėl apaštalas nori, kad mes suvoktume, kokia neįtikėtinai brangi yra ši Dievo dovana.

Dar prieš savo mirtį ant kryžiaus Jėzus meldėsi Tėvui dėl savo mokinių vienybės: „Tą šlovę, kurią man suteikei, daviau jiems, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena: Aš juose ir Tu manyje, kad jie pasiektų tobulą vienybę, ir pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei ir pamilai juos taip, kaip myli mane.“ (Jn 17, 22-23) Šioje maldoje Jėzus pabrėžė du tikslus, kodėl ši vienybė svarbi. Pirma, kad „pasaulis pažintų, jog Tu mane siuntei“, ir antra, kad „pažintų, jog ... pamilai juos taip, kaip myli mane“.

Maždaug prieš penkerius metus skaičiau šią ištrauką ir pirmą kartą suvokiau, kas joje sakoma. Man iki šiol sunku priimti šią tiesą visa savo esybe, kad esu mylimas Dievo Tėvo taip, kaip Jis myli Jėzų Kristų. Štai kur yra mūsų vienybės Kristuje pagrindas – Dievo Trejybės asmenų tarpusavio santykyje! Kadangi per tikėjimą Jėzumi Kristumi esame įvaikinami į Dievo šeimą, Jis nori, kad šią dievišką vienybę patirtume, brangintume ir puoselėtume. Be meilės nėra vienybės. Kad galėtume patirti šią vienybę būdami tokie skirtingi savo patirtimis, išsilavinimu ir charakteriu, turime būti persmelkti suvokimo, kaip esame Dievo mylimi. Tada per mus, Jėzaus mokinius, Dievo meilė ir Kristaus misijos suvokimas galėtų pasiekti dar daugiau žmonių. Per krikščionių vienybę pasauliui liudijama apie triasmenį (trivienį) Dievą. Ta vienybės patirtis yra antgamtinė. Ji matoma ir Ukrainoje, susivienijusioje karo akivaizdoje. Ją patyrėme ir Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Tada, nevaržomai sklindant Evangelijos žiniai, daug Lietuvos žmonių įtikėjo Jėzų Kristų, daug naujų evangelinių bažnyčių įsikūrė, o tai vedė mūsų tautą į dar gilesnio sąlyčio su mūsų Kūrėju ir Gelbėtoju patirtį.

Toliau apaštalas Paulius kalba apie septynis veiksnius, kurie formuoja mūsų vienybę Kristuje (Ef 4,4-6). Paulius teigia, kad mes esame vienas kūnas, kurį Šv. Dvasia suformavo iš tikinčiųjų Jėzumi Kristumi: „Vienas kūnas ir viena Dvasia...“ (4, 4a) Kūnas reikalingas, kad šiame materialiame pasaulyje ką nors nuveiktume. Dėl tos priežasties įsikūnijo ir Dievo Sūnus. Jis, būdamas kūne, įvykdė pirmąją Dievo plano dalį: aiškiai apreiškė mums Dievą, parodė sektiną atsidavusio Jo tarno gyvensenos pavyzdį ir kryžiaus auka atpirko mūsų visų nuodėmes. O prisikėlęs, per savo kūną – Bažnyčią – vykdo tolesnę Jo plano dalį: pranešti ir paviešinti Evangelijos žinią visoms pasaulio tautoms. Pirmame laiške korintiečiams 12,13 sakoma: „Viena Dvasia mes visi esame pakrikštyti į vieną kūną – žydai ar graikai, vergai ar laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia.“ Šv. Dvasios krikštu esame suvienyti į vieną kūną, kad per jį toliau būtų tęsiama Kristaus misija. Tas kūnas esame mes. Kaip Paulius rašo Laiške romiečiams, „taip ir mūsų daugybė yra vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12,5). Esame Šv. Dvasios sutelkti milžiniškos apimties darbui – padaryti Jėzaus mokiniais visų tautų žmones. Taigi mes turime bendrą pašaukimą, o bendras darbas yra ypač vienijantis veiksnys.

Girdėjau liudijimą, kuris mane labai sujaudino. Viena ukrainiečių šeima evakavosi iš Rusijos kariuomenės apsiausto Mariupolio. Šiai šeimai nebuvo leista išvykti į Ukrainą, bet tik į Rusiją, per anksčiau okupuotą Krymą. Ši šeima keliavo iš Krymo į Sankt-Peterburgą, kad patektų pas giminaičius, gyvenančius Ispanijoje. Šiai šeimai pakeliui padėjo keletas Rusijos baptistų bažnyčių, kurios suteikdavo nakvynę, pamaitindavo ir išsiųsdavo į kitas baptistų bažnyčias, kurios savo ruožtų padėjo šeimai, kol ši ištrūko iš Rusijos. Anksčiau tos šeimos vyras draudė savo žmonai krikštytis, blokuodavo jos pastangas eiti Dievo link. O dabar jis neturi argumentų neigti Dievo realumą ir Jo žmonių gerumą, o moteris žada pasikrikštyti Ispanijos baptistų bažnyčioje, kai tik ten nuvyks ir įsikurs. Todėl ir mes kiekvienas, ir mūsų bendruomenės turime galimybę unikaliai prisidėti prie įvairių šiame pasaulyje Dievo daromų gerų darbų, kurių pilną vaizdą ir rezultatą pamatysime tik danguje. Kartais nedidelis mūsų pasitarnavimas gali atnešti šlovę Dievui mums nesuprantamais būdais. Nors mūsų bendruomenės ir skirtingos, bet Dievas per visus mus nori daryti savo darbą – gelbėti iš amžinos pražūties žmones ir daryti juos savo mokiniais.

Ap. Paulius toliau teigia, kad dar vienas mus vienijantis veiksnys yra šis: mes visi „esame pašaukti vienai vilčiai“. Čia kalbama apie mūsų šviesią ateitį. Nežiūrint kokia rūškana gali būti dabartis ar su kokia gausybe problemų susiduriame, mūsų visų laukia labai šviesi ateitis – būti ten, kur yra Dievas, Jo karalystėje. Planuojame ten praleisti be galo daug laiko kartu. Bus įdomu išgirsti daugybę mūsų liudijimų, ką patyrėme kiekvienas savo kelionėje su Dievu. Mes tenai turėsime daug darbo, nes nemanau, kad Dievas per visą amžinybę laikys mus dykus – turėsime malonę dalyvauti naujuose Jo darbuose ir sumanymuose. Gyvendami šiame pasaulyje tik treniruojamės ir darome apšilimą prieš „tikrąjį žaidimą“ ir gyvenimą, mums paruoštą amžinybėje. Tad mūsų amžinybė yra saugi. Mūsų viltis – prisikėlęs Viešpats Jėzus Kristus, kuris vieną dieną ateis mūsų pasiimti pas save, ir mes nuolat pasiliksime su Juo. Tai šlovinga mūsų visų viltis.

Dar vienas ap. Pauliaus argumentas yra tas, kad mes turime „vieną Viešpatį“ – vieną Šeimininką, vieną Atpirkėją, vieną Galvą, kuri visiems aiškiai sako, ką turime daryti. Tai labai palengvina mūsų gyvenimą, nes kai daug žmonių sako mums skirtingus dalykus, sunku susiorientuoti, viską išsiaiškinti. Bet ap. Paulius sako, kad „nebepriklausote patys sau. Jūs esate nupirkti už didelę kainą“ (1 Kor 6,19-20).

Mus taip pat vienija „vienas tikėjimas“. Yra įvairių nuomonių, ką tuo norima pasakyti. Bet noriu pabrėžti, kad yra tik vienas būdas, kaip kiekvienas galime ateiti pas Dievą – tai yra tikėjimas Kristaus auka ir prisikėlimu. Kad įžengtume į Dievo karalystę, turime priimti Biblijos mokymą apie Jo Sūnų: ką Jis dėl mūsų padarė ant kryžiaus, ką dabar dėl mūsų daro ir dar darys ateityje. Tikėjimas šia tiesa atveda mus prie paklusnumo Jam ir sekimo Juo.

Mes taip pat turime „vieną krikštą“. Dėl to taip pat yra skirtingų nuomonių. Vieni mano, kad čia kalbama apie vandens krikštą, nes juo viešai išpažįstame ir deklaruojame dvasinę realybę, įvykusią mūsų gyvenime: mes susitapatinome su mus ant kryžiaus atpirkusiu ir prisikėlusiu Gelbėtoju. Kartu su Juo mirėme senai nuodėmingai gyvensenai ir dabar kartu su Juo esame prisikėlę Dievą šlovinančiam gyvenimui. Tiek mūsų tikėjimas, tiek krikštas rodo mūsų priklausomybę ir pavaldumą Viešpačiui Jėzui Kristui.

Paulius dar priduria, kad mes visi turime tą patį Tėvą. Turiu tokią unikalią patirtį, kad gyvenu antroje santuokoje, turiu dukrą iš pirmos santuokos ir dvi dukreles iš antrosios. Iškyla keblumų aiškinant jaunesniosioms apie jų santykį su mano anūkais – pirmosios dukros sūnumis, kad jos jiems yra tetos, nors yra panašaus amžiaus kaip jie. Yra didelė malonė, kad mes visi turime tą patį Tėvą. Tapęs dar kartą tėvu brandžiame amžiuje, vis labiau suprantu, koks svarbus yra tėvo vaidmuo vaiko gyvenime. Mes patys to nesuvokdami atvaizduojame savo vaikams ir anūkams Dievą. Paulius Laiške efeziečiams 3,14-15 sako, kad Dievas Tėvas yra visokios tėvystės šaltinis ir pavyzdys. Mes nebūtume tėvai, jei Dievas nebūtų Tėvas. Pats svarbiausias dalykas – visais įmanomais būdais deramai Jį atvaizduoti, atspindėti. Dievas Tėvas iš anksto numatė per Jėzų Kristų mus įvaikinti ir priimti į savo šeimą (Ef 1,5). Esame visateisiai Dievo šeimos nariai su visomis jos privilegijomis. „Jis yra virš mūsų“ – Tėvas sėdi soste danguje, o Jo dešinėje sėdi mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus. Nėra aukštesnės valdžios ir galios nei Dievo Tėvo. Visa valdžia ir galia kyla iš Jo. „Jis yra per visus“, – sako Paulius. Tai reiškia, kad Jo didybė, Jo išmintis, Jo galia sklinda ir pasireiškia per visus Jo vaikus. „Jis yra visuose“ – vadinasi, esame „Jo buveinė Dvasioje“ (Ef 2, 22). Per Šv. Dvasią Dievas Tėvas ir Sūnus – visa dieviškoji Trejybė – yra mumyse. Taigi turime nuostabų Tėvą, kuris visada mumis rūpinasi, visada yra už mus, yra mūsų saugumo ir vertės Šaltinis, kuris teikia iš savo šlovės turtų visa, ko mums reikia žemiškame gyvenime. Visa, ko mums reikia, randame Jame.

Ir dar vieną vienybės Kristuje veiksnį šioje ištraukoje plačiai aiškina ap. Paulius. Ketvirtojo skyriaus trečioje eilutėje jis sako: „Siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais.“ Tai įpareigoja visais įmanomais būdais ir dedant visas pastangas saugoti bei puoselėti šią Dvasios kuriamą vienybę, nes ši vienybė be galo vertinga Dievui ir turėtų būti vertinga mums. Dievas trokšta, kad mūsų vienybė stiprėtų, todėl sako: „...kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir Dievo Sūnaus pažinimą, tobulai subręsime iki Kristaus amžiaus pilnatvės saiko.“ (Ef 4,13)

Dievas savo Bažnyčiai dovanoja dar vieną vienybės veiksnį – dvasines dovanas. Kiekvienas gauname bent vieną dvasinę dovaną pagal Kristaus dovanos mastą (Ef 4,7). Jis nusprendžia, kokias ir kokios apimties dovanas kiekvienam iš mūsų duoti. Tad visi esame Jo palaiminti. Kitoje Rašto ištraukoje sakoma, kad dvasinės dovanos skirtos ne mums, bet tam, kad unikaliai pasitarnautume Dievui ir kitiems žmonėms, jų gerovei bei Dievo šlovei (1 Kor 12,7; 14,12; 1 Pt 4,10-11). Beje, Laiške efeziečiams išskiriami vadovai – jie duoti bažnyčioms kaip Dievo dovana (Ef 4,11-12). Pirmiausia paminimi apaštalai ir pranašai – pirmieji ankstyvosios Bažnyčios vadovai. Jie dar du kartus minimi kartu Laiške efeziečiams (2,20; 3,5). Paulius Ef 2,20 pabrėžia, kad jie yra duoti kaip pamatas, ant kurio Kristus toliau stato savo Bažnyčią. Jie buvo pirmieji vadovai. O dabartinių vadovų – evangelistų, ganytojų, mokytojų – pirminė atsakomybė yra mokyti ir ugdyti bažnyčios žmones tarnauti Dievui, perduodant jiems tą apreiškimą, kuris mus pasiekė per apaštalus ir pranašus. Tačiau reikia, kad tarnautų ne vien jie, o kiekvienas krikščionis suprastų, kad jis lygiai taip pat yra Dievo pašauktas tarnauti pagal savo dvasines dovanas. Kiekvieno krikščionio tarnystė būtina, kad Kristaus kūnas galėtų bręsti, keistis ir skleisti pasaulyje Jo Evangelijos šviesą. Vadovų atsakomybė – lavinti kitus pagal tas dovanas, kurias Dievas jiems davė, kad tokiu būdu VISI TARNAUTŲ.

Čia svarbus dar vienas dalykas. Ugdymas, keitimasis ir gilesnis vienybės Kristuje patyrimas vyksta tada, kai lavinama bei ugdoma kalbant tiesą meilėje (Ef 4,15). Be tiesos neįmanomas ugdymas. Velnias aplinkui skleidžia daugybę klaidingų mokymų, pakiša susitrenkimo akmenų tikintiesiems, todėl mums labai svarbu laikytis tiesų, turėti aiškų Šv. Rašto tiesų supratimą ir gyvenant pagal šias tiesas liudyti kitiems. Tačiau jeigu tiesą perteiksime ar taikysime kitiems be meilės, tada tiesa jų neugdys, priešingai – gali sužaloti ir suluošinti. Ugdymas bažnyčioje vyksta, kai tiesa perduodama ir praktikuojama su meile. Tam reikia brandos. Todėl džiaukimės ir tada, kai, švelniai kalbant, suklystame, kai nepavyksta visko padaryti tinkamai ir teisingai, kai būname išmušti iš vėžių ir prislėgti, kai sukame galvas ieškodami išeities vienoje ar kitoje situacijoje. Net mūsų klaidas Dievas gali panaudoti į gera tiek mums, tiek bendruomenėms, kuriose tarnaujame. "Mylintiems Dievą viskas išeina (paž. „veikia“) į gera" (Rom 8,28). Todėl be klaidų nė vienas nieko neišmokome – nei buitiniuose, žmogiškuose reikaluose, nei tuo labiau dvasinėje srityje. Iš klaidų turėtume pasimokyti ir jų nekartoti, o per tas patirtis tapti brandesniais ir labiau panašesniais į Kristų. Todėl nenurašykime savęs, jei kažkur suklydome, kažką padarėme netinkamai, nes tai yra vertinga patirtis. Jei iš savo klaidų pasimokysime, o jei dar sugebėsime ir iš svetimų klaidų pasimokyti, tuomet bręsime ir keisimės į Kristaus panašumą. Taigi krikščionių vienybė išsaugoma ir puoselėjama, kai mylime vienas kitą tiesoje. Per tai mūsų santykiai gilės, per tai labiau atspindėsime Dievą, Jo nuostabią Trejybę. Per tai pasieksime gilesnį meilės santykį su Juo ir vienas su kitu.

Artūras Pučkovas, Kauno „Gerosios naujienos“ baptistų bažnyčios pastorius

Referatas skaitytas Lietuvos baptistų bažnyčių konferencijoje 2022-05-14 Kaune

 

Bendravimas, diskusijos, malda, rami ir gera atmosfera, neskubėjimas, buvimas kartu visus atgaivino, pradžiugino, suteikė vilties ir drąsos kartu eiti pirmyn tikint, kad pasaulio ir asmeninio gyvenimo  įvykiai yra Dievo žinioje.

Atminčiai
Nadija Sereda

Padėkos diena Ylakiuose

Ylakių evangelikų baptistų bažnyčia tradiciškai kasmet prisimena bažnyčios įkūrimo metines ir susirenka padėkoti Dievui už dar vienerius metus.  Šiemet liepos 17 dieną į šventę rinkosi tikėjimo broliai ir sesės iš įvairių Lietuvos ir Latvijos miestų bei miestelių. Pastorius Albertas Latužis trumpai priminė bendruomenės istoriją, kai prieš 117 metų grupelė tikinčiųjų pradėjo rinktis Šventojo Rašto skaitymui ir maldai. Buvo prisiminti jubiliejai tų, kurie prisidėjo prie bendruomenės veiklos. Tai pastorius Jānis Kurcītis, tarnavęs Ylakių bendruomenėje pokario metais. Šiemet sukanka 150 metų nuo jo gimimo ir 70 – nuo jo mirties. Buvo paminėtas pastorius Herberts Ašmis, kuriam šiemet būtų sukakę 100 metų. Jis tarnavo Ylakiuose penkerius metus (1980-85). Šimtas metų šį pavasarį būtų suėję Emilijai Švarcei, kuri, kol galėjo, praturtindavo pamaldas turiningais eilėraščiais ir giedojo chore, grojo mandolina orkestre. Ši sesuo buvo maldos žmogus, ir jos akiratyje buvo ilgas sąrašas tų, už kuriuos ji nuolat meldėsi.

Giesmės Dievo šlovei skambėjo lietuvių ir latvių kalbomis. Jas giedojo ir visas surinkimas, ir vietiniai giedotojai kartu su svečiais iš Rygos. Pastorius Mārtiņš Balodis iš Latvijos pasidalijo mintimis iš 2 Kor 4. Pagrindinė jo pamokslo mintis buvo tokia: mums kasdien reikia mirti sau, savo senajai prigimčiai, kad mumyse pasireikštų Jėzaus Kristaus gyvybė.

Broliai ir sesės dar ilgai bendravo, vaišinosi ir įspūdžių kupini kiekvienas išvyko į savo namus.

                      Giesmininkai iš aukščiau                                                                  Pamaldų momentas

Zigmas Pocius

Žvilgsnis į kaimynų pusę

Po dvejų metų pertraukos gegužės 21 dieną įvyko Latvijos baptistų bažnyčių sąjungos (toliau LBDS) kongresas, kurio šūkis buvo žodžiai iš Senojo Testamento Jozuės knygos: „Aš ir mano šeima tarnausime VIEŠPAČIUI.“ Suvažiavimas vyko Rygoje, Mato bažnyčioje. Buvo daug susitikimo džiaugsmo, padėkos maldų ir sielą jaudinančių šlovinimo giesmių.

Kongresas prasidėjo dvasinio apmąstymo valandėle, kurią vedė Rygos Agenskalno bažnyčios pastorius Edgars Mažis. Jis pabrėžė, kad pastarieji metai buvo įvairių pasirinkimų laikas, panašiai kaip kadaise Izraelio tautoje, kai ji buvo gundoma prisitaikyti prie aplinkinių tautų religinių bei kitokių vertybių. Mes taip pat esame veikiami įvairių stabų: pinigų, valdžios, sekso ir kitų dalykų.

E. Mažis atkreipė dėmesį į Jozuės žodžius, jog nepaisant to, ką pasirinks kiti, jis ir jo namai tarnaus Dievui. Visų pirma tai yra šeima. Galima galvoti ir apie namus, kurie statomi iš gyvųjų akmenų. Latvijos baptistų bažnyčių sąjunga gali būti tie namai – šeima, kuri tarnauja Viešpačiui. Pastorius palinkėjo,  kad teiginys „Aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui“ būtų ne tik tvirtinimas, bet ir mūsų kasdienė malda, kai reikia pasirinkti, kai reikia liudyti Kristų.

Be abejo, buvo kalbėta apie precedento neturinčią Rusijos agresyvią ir plataus masto invaziją į Ukrainą. Apie nuveiktus darbus ir ateities planus pasidalino paramos Ukrainai tarnybos vadovas pastorius Pēteris Eisāns. Jis papasakojo, kad pradžioje pagrindinė užduotis buvo padėti karo pabėgėliams atvykti į Latviją iš Lenkijos ir Ukrainos pasienio, surasti jiems nakvynę. Jis pažymėjo, kad į Ukrainą nuvežta apie 80 tonų humanitarinės pagalbos krovinių. Šiuo metu Latvijos baptistų bažnyčios yra priėmusios daugiau nei 500 žmonių iš Ukrainos.

Estere Roze kongreso dalyviams papasakojo apie vaikų ir sekmadieninių mokyklų reikalus bei nuveiktus darbus, taip pat apie Sekmadieninių mokyklų susivienijimo išleistą Šeimos maldų kalendorių.

Jaunimo sąjungos vadovas Andrej Goloborodko pabrėžė, kad yra didelė klaida visą atsakomybę ir viltis dėl jaunosios kartos suversti ant jaunimo lyderių pečių. Jo įsitikinimu, „darbas su jaunimu yra visos mūsų kartos darbas. Dievas neieško žmonių, kurie turi visus teisingus atsakymus. Dievas ieško žmonių, kuriems rūpi jaunoji karta.“

LBDS  vyskupas Kaspars Šterns pranešė, kad 2021 metais buvo pakrikštyti 129 asmenys. Vyskupas pabrėžė: „Tai ne tik skaičiai. Už šių skaičių slypi žmonės ir amžinybė. Nors pasaulis keičiasi, mums svarbu nekeisti vizijos. Mes turime matyti, kaip Evangelija keičia visuomenę. Per tą laiką, kurį mums Dievas davė žemėje, Jis kviečia mus, kad taptume kristocentriški – ir atskiri krikščionys, ir šeimos, ir bendruomenės. Dievas nori, kad savo tikėjimu gyventume ne tik sekmadienį, bet ir visas kitas dienas. Laikai sudėtingi, ir mes nežinome, kas laukia ateityje, tačiau šiandien labiau negu bet kada esame pašaukti turėti tvirtą įsitikinimą ir gyventi savo tikėjimu kasdienybėje.“

Antroje kongreso dalyje vyko LBDS tarybos narių rinkimai, 2022 metų biudžeto tvirtinimas ir revizijos komisijos rinkimai. Į LBDS vyskupo tarnystę buvo siūlomas vienas kandidatas – dabartinis vyskupas Kaspars Šterns. Nominacijos komisija pabrėžė, kad jis puikiai perėmė tarnystę iš ankstesnio vyskupo Pēterio Sprogio. Tai buvo naudinga bendruomenėms ir LBDS. Vyskupo širdis dega dėl ateities, jaunų dvasininkų, jų išsilavinimo, ugdymo.

Iš 189 balsą turinčių delegatų 184 balsavo už jo perrinkimą, penki buvo prieš. Tokiu būdu Kaspars Šterns buvo patvirtintas dar vienai ketverių metų vyskupo tarnystei. K. Šterns padėkojo už pasitikėjimą ir atkreipė dėmesį į tai, kad prisiima didelę atsakomybę: „Labai tikiu, kad šis balsavimas yra ne už mane kaip asmenybę, bet už idėjas ir kryptį, kuria visi norime eiti.“ Patvirtinti ir du vyskupo pavaduotojai: Edgars Godiņš ir Viktors Abramovs.

Pagal publikaciją žurnale „Baptistu vēstnesis“ straipsnį parengė Albertas Latužis
 

Ką rašė „Tiesos draugas“ prieš 90 metų

Mūsų suvažiavimas Kaune

Birželio mėn. 26-27 d. Kaune - Šančiuose susirinko mūsų broliai ir sesutės iš visos Lietuvos ir Klaipėdos krašto pasikalbėti apie savo reikalus. Geležinkelio Valdybos dėka į savo suvažiavimą galėjome keliauti pasinaudodami 50 % nuolaida, o tai visiems palengvino atvykimą į Kauną.

Sekmadienį, birželio 26 d., baptistų maldos namuose Šančiuose pusę devynių ryto susirinko būrelis lietuvių, rusų ir latvių brolių ir sesučių prie Dievo žodžio, kuris tapo skelbtas lietuvių ir rusų kalbomis.

10 valandą įvyko vokiškos pamaldos. Po to buvo visų atkeliavusiųjų pasveikinimas ir sekmadieninė pamoka. Po pietų trečią valandą prasidėjo suvažiavimo šventė su giesmėmis ir prakalbomis. Išskyrus kelias trumpas vokiškas ir rusiškas prakalbas, šventė buvo lietuviška. Po to šventėme Viešpaties Vakarienę, prie kurios patarnavo broliai Anskolis ir Dresleris (Anskolis iš Bružų surinkimo, Dresleris  iš Klaipėdos – red.) Tos sekmadienio valandėlės buvo  iškilmingos ir pakėlė susirinkusiųjų ūpą, sutvirtindamos visus dvasiškai. Labai džiaugėsi tie, kurie buvo atvykę iš mažųjų pulkelių, kurie dar nebuvo dalyvavę tokiuose susirinkimuose.

Pirmadienį vyko suvažiavimo posėdžiai, kur buvo aptarti įvairūs bendruomenių reikalai. Rodos, pažengėme žingsnelį pirmyn ir savo mažomis pajėgomis darbavomės, kiek galėjome. Tikime, kad Viešpats suteiks daugiau jėgų ir pašauks į savo vynuogyną daugiau darbininkų.

Suvažiavime tikėjomės sulaukti mūsų brolio Inkeno iš Amerikos, bet tai dar negalėjo įvykti. Kai šis laikraštėlis pateks į skaitytojų rankas, mūsų mylimas brolis bus jau Lietuvoje, kur ir pasiliks. Taip pat tikimės Lietuvoje sulaukti Misijos sąjungos sekretoriaus dr. Franklino iš Amerikos, kurį lydės dr. Lewis.

„Tiesos draugas“, 1932 m. liepos mėn.

Regis, Dievas labai nenoriai suteikia žmogui galią. Manau, nesunku suprasti, kodėl. Ilgus šimtmečius Dievas neleido žmogui atrasti atominės energijos. Vėliau žmogus ją atrado, ir šis atradimas pakeitė pasaulį. Kas atsitiko? Ar atradus atominę energiją gyvenimas šiame pasaulyje pagerėjo? Kaip žinote, nuo to laiko gyventi žemėje tapo pavojinga, nes žmogus įgijo galią sunaikinti pasaulį. Jei manome, kad jokia valstybė nedrįs panaudoti atominio ginklo, mes panašūs į strutį, įkišusį galvą į smėlį. Šiandien valdžioje yra žmonių, kurie panaudotų atominį ginklą rytoj, o gal dar net šį vakarą, jei žinotų, kad jiems pavyks išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Kai žmogus įgyja fizinę galią, jis tampa pavojingas.  

John Vernon McGee (1904-1988)

"Pasaulietiški kliedesiai pavogė iš manęs laiką, kuris buvo duotas Dievo pažinimui."
Mikelandželas Buonarotis

"Kai kurie krikščionys, atrodo, pamiršta savo tikėjimą, kai išvyksta atostogauti. Kad ir kur būtume, pasiimkime su savimi ir savo tikėjimą."  
Stivenas Skot-Pirsonas

"Krikščionybė nėra nei paveldima per prigimtį ar kraują, nei įsteigiama sakramentais. Dievo vaikais tampame per tikėjimą."  
Petras Gonezijus, XVI a. LDK radikaliosios reformacijos veikėjas

"Palaiminti tie, kurie moka duoti ir to nebeprisiminti, ir imti niekada to nepamiršdami." 
Nežinomas autorius

"Kokia didelė tragedija, jei žmogus nuo vaikystės iki pat senatvės lanko bažnyčią, bet nepažįsta nieko tikresnio už sintetinį dievuką, nulietą iš teologijos ir logikos." 
Eidenas Viljamas Tozeris