Spausdinti

Baptistai pasaulyje ir Lietuvoje

Tema: Istorija

Albertas Latužis

Baptistų (gr. baptistês - krikštytojas) ištakos siekia Reformacijos laikus - XVI amžių. Ne visais teologiniais klausimais tarpusavyje sutarė reformatoriai Cvinglis, Kalvinas, Liuteris. Tie skirtumai atsispindi šiuolaikinėse reformatų ir liuteronų Bažnyčių doktrinose. Tačiau dar vienos, pačios radikaliausios Reformacijos srovės - anabaptistų atstovai nesutarė nei su vienais, nei su kitais.

istorija 05Vyko karšti ginčai ir teologinės diskusijos.  Svarbiausias klausimas, kuris išskyrė anabaptistus iš kitų - tai krikštas. Apie tai liudija ir pavadinimas: gr. anabaptizõ - vėl panardinu, t. y. krikštiju. Anabaptistai mokė, kad krikštyti galima tik savarankiškai apsisprendusius tam žingsniui žmones, kurie sutinka gyventi pagal Kristaus mokymą. Jie taip pat skelbė, kad Bažnyčia turi būti atskirta nuo valstybės. 1525 m. Ciūriche, Šveicarijoje, buvo įkurta bendruomenė, pasivadinusi „Laisvąja bažnyčia", kurios nariai atsisakė krikštyti kūdikius, kadangi vaikai negali sąmoningai priimti Kristaus mokymo ir apsispręsti. Tokiu būdu atsiranda radikalusis Reformacijos sparnas, Vakarų Europoje sukėlęs nemaža prieštaravimų.

Valstybė į anabaptistus žiūrėjo kaip į maištininkus, katalikų Bažnyčia - kaip į eretikus, o reformuotoji Bažnyčia laikė juos pavojingais fanatikais atskalūnais. Todėl prasidėjo žiaurus anabaptistų persekiojimas, ir kai kurie Šveicarijos anabaptistų vadovai - Conradas Grebelis (Grėbelis), Georgas Blaurockas (Blaurokas) buvo uždaryti į kalėjimą, o Felixas Manzas (Mancas) nubaustas mirtimi. 1528 m. buvo paskelbtas imperatoriaus ediktas, patvirtintas reichstage: visi anabaptistai turi būti baudžiami mirtimi. Jakobas Hutteris buvo suimtas, žiauriai kankinamas ir 1536 m. Insbruke sudegintas ant laužo. Žymus ankstyvojo anabaptizmo teologas Balthasaras Hubmaieris (Hubmajeris) taip pat žuvo laužo liepsnose 1528 m. Ir toliau, visą XVI šimtmetį anabaptistai buvo visokiais būdais žiauriai persekiojami bei naikinami.   1528 m. buvo paskelbtas imperatoriaus ediktas, patvirtintas reichstage: visi anabaptistai turi būti baudžiami mirtimi 

Bet nepaisant to, anabaptistų judėjimas iš Šveicarijos kaip banga persirito per visą Vokietiją, Austriją, Moraviją, pasiekė Olandiją. Olandijoje šiam judėjimui pradėjo vadovauti buvęs katalikų Bažnyčios kunigas Menno Simonsas, kurio vardu čia pradėta vadinti visus anabaptistus, - menonitais. Ši anabaptistų dalis išliko iki mūsų dienų ir turi savo bendruomenes visuose kontinentuose. Tuo tarpu anabaptistai didesnėje Vokietijos dalyje buvo žiauriai išnaikinti.

Tačiau tradiciškai šiuolaikinių baptistų lopšiu yra laikoma Anglija. XVI-XVII amžiais Anglijoje ne visi buvo patenkinti dažniausiai formaliomis bažnytinės ir pasaulietinės valdžios įvykdytomis reformomis. Nuolat buvo reikalaujama visiško Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės, kiekvienai bendruomenei (kongregacijai) - nepriklausomybės nuo aukštesniosios bažnytinės valdžios ir sąžinės laisvės visiems žmonėms. Šio judėjimo šalininkai buvo vadinami kongregacionistais. Jie buvo persekiojami ir kartais dėl to jiems tekdavo palikti Angliją. Apie 1606 m. tokia kongregacionistų grupė, vadovaujama Johno Smitho, įsikūrė Amsterdame, Olandijoje. Čia Johnas Smythas, paveiktas anabaptistų (menonitų) doktrinos, atmeta kūdikių krikštą ir pradeda krikštyti suaugusius žmones. „Aišku, kad tam tikra anabaptistų įtaka, tiesioginė ar netiesioginė, davė priežastį baptistų bendruomenėms atsirasti Anglijoje, ir yra pagrindo tuo didžiuotis".

istorija_03Johnas Smithas su didesne savo bendruomenės dalimi 1612 m. sugrįžta į Angliją ir Londone įkuria pirmąją baptistų bendruomenę. Šis judėjimas plito, ir 1644 m.  Anglijoje veikė 47 baptistų bendruomenės. Bandymai suartėti su Olandijos menonitais nedavė rezultatų, nes menonitai neigiamai žiūrėjo į karinę tarnybą bei dalyvavimą visuomenės ir valstybės gyvenime. Tai ir buvo pagrindinis skirtumas tarp baptistų ir anabaptistų-menonitų. Baptistai į savo „1689 m. tikėjimo išpažinimo" 24 straipsnį įrašė: „Krikščioniui leidžiama eiti savo pareigas magistrate, jeigu tik yra pakviestas ir išrinktas. Atlikdamas tokią pareigą jis prisiima ypatingą atsakomybę už teisingumo ir taikos palaikymą... Teisingumui ir taikai palaikyti jis turi teisę panaudoti karinę jėgą (pagal Naujo Testamento normas)..."

Šiuo metu baptistų Bažnyčioms priklauso daugiau kaip 40 milijonų pakrikštytų narių visose pasaulio šalyse. Šios bendruomenės neturi vienodos liturgijos, centralizuotos teologijos, tačiau turi būdingų viso pasaulio baptistams bruožų, kaip antai:
 

  1. Šventojo Rašto kanoninės 66 knygos yra vienintelis tikėjimo šaltinis. Tai įkvėptas Dievo žodis, absoliučiai teisingas ir turintis didžiausią autoritetą visiems tikėjimo ir elgesio dalykams.
  2. Bažnyčios nariais gali tapti tik savarankiškai apsisprendę tapti Kristaus sekėjais žmonės, kurie savo tikėjimą paliudija krikštu. Krikštijama vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios visiškai panardinant vandenyje.
  3. Kiekviena baptistų bendruomenė tvarkosi savarankiškai; aukščiausia valdžia priklauso visuotiniam narių susirinkimui. Bažyčia atskirta nuo valstybės ir tiesiogiai nedalyvauja politikoje, savo veiklą finansuoja pačių tikinčiųjų aukomis.
  4. Visi Bažnyčios tarnautojai yra renkami narių susirinkime.

  5. Bažnyčia ugdo savo narių misijų dvasią vykdant didįjį Kristaus paliepimą: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas" (Mk 16, 15-16).

Šiems tikslams įgyvendinti vietinės baptistų bendruomenės dažniausiai jungiasi į nacionalines arba teritorines sąjungas, kurioms vadovauja išrinktos tarybos. Nacionalinės sąjungos gali įstoti į Pasaulinį baptistų aljansą, o Europos bei Artimųjų Rytų baptistai papildomai yra susijungę Europos baptistų federacijoje. Nustatyta tvarka šie junginiai rengia pasaulinius arba regioninius kongresus.

istorija_01Lietuvoje baptistų būta jau praėjusiame šimtmetyje.  1841 m. Klaipėdoje, tuo metu priklausiusioje Prūsijos karalystei, įsikūrė bendruomenė, kuri 1851 metais, turėdama 234 narius, pasistatė bažnyčią. Šie maldos namai išliko per visas karų audras, tik sovietmečiu buvo iš bendruomenės atimti. 1991 m. bažnyčios pastatai buvo sugrąžinti bendruomenei. Ši bendruomenė per misijos stočių veiklą buvusiame Klaipėdos krašte buvo įkūrusi šešias naujas baptistų bendruomenes.

Didžiojoje Lietuvoje viena seniausių bendruomenių yra Kauno-Šančių, 1898 m. pasistačiusi savo maldos namus, kuriuose po nepriklausomybės atkūrimo vėl vyksta pamaldos. Nedidelę, bet gražią bažnytėlę per visą sovietmetį pasisekė išlaikyti Ylakių bendruomenei. Kiti maldos namai buvo atimti ir panaudoti kitokiems tikslams arba nugriauti.

Trylika baptistų bendruomenių tarpukario metais buvo susijungusios į Lietuvos baptistų sąjungą, kuriai iki pat sąjungos likvidavimo 1940 m. vadovavo Teodoras istorija_02Gerikas. Tuomet narių skaičius sumažėjo, nes į Vokietiją repatrijavo didesnė dalis vokiečių tautybės baptistų.  Dar viena netektis ištiko 1959- 1960 m., kai didžioji dalis buvusio Klaipėdos krašto baptistų gavo teisę išvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką.

1945 m. Lietuvos baptistai kartu su Latvijos ir Estijos tikėjimo broliais tapo TSRS evangelikų krikščionių baptistų sąjungos dalimi. Anksčiau viena nuo kitos nepriklausomos sąjungos ir toliau tvarkėsi gana savarankiškai, ir tik kai kurie klausimai buvo sprendžiami centralizuotai: dvasininkų ruošimas, rūpinimasis reikalinga literatūra. Taip tęsėsi iki 1989 m., kai bendruomenių atstovų konferencijoje buvo nuspręsta atnaujinti savarankišką sąjungos veiklą. Kiek vėliau buvo atkurta narystė Pasauliniame baptistų aljanse, ir sąjunga priimta į Europos baptistų federaciją.

Baptistai Lietuvoje, kaip nedidelė konfesija, kai kuriose veiklos srityse kooperuojasi su kitomis Bažnyčiomis ar krikščioniškomis organizacijomis. Tai krikščioniškos literatūros leidyba, sekmadieninių mokyklų mokytojų ruošimas, labdaringa bei kultūrinė veikla ir kt. Šiuo metu Lietuvos baptistų sąjungos būstinė yra Klaipėdoje.


Straipsnis spausdintas žurnale Prizmė, 1998/1. Perspausdinta leidėjams sutikus.