•  Apie Šventojo Rašto (Biblijos) kanoną
•  Apmąstymas apie karą
•  Eileraštis.Laikas
•  Atsakysime už save
•  Rekomenduojame
•  Eileraštis.Nebetikim piktuoju
•  Kalbos kertelė
•  Sentencijos




Apie Šventojo Rašto (Biblijos) kanoną

Visą Šventąjį Raštą pirmą kartą į lietuvių kalbą išvertė Jonas Bretkūnas 1590 m. Karaliaučiuje (Prūsijoje). Šis vertimas yra išlikęs. Deja, dėl ne visai aiškių priežasčių jis nebuvo išspausdintas, tačiau pasitarnavo darant vėlesnius vertimus.

Visa Biblija kitų vertėjų buvo išversta vėliau ir 1735 m. Karaliaučiuje buvo išspausdinta. Kelis kartus šiek tiek redaguota, ji buvo išleista dar keliolika kartų. Šių Biblijų tituliniame lape būdavo toks išplėstinis pavadinimas: Bybelės. Tai esti visas Šventas Raštas Senojo ir Naujojo Testamento į lietuviškąją kalbą išverstas.

1992 m. įsisteigusi Lietuvos Biblijos draugija pradėjo rūpintis naujo Biblijos vertimo ir išleidimo reikalais. Tarp diskutuotinų klausimų ir derinimų ekumeninė redakcinė komisija aptarė ir šios brangios Knygos pavadinimą. Katalikai buvo linkę prie Šventojo Rašto pavadinimo, evangelikai – prie Biblijos. Džiaugėmės, kad aplankė „nušvitimas“ ir, atsižvelgiant į mūsų kontekstą, buvo sutarta pasinaudoti senąja tradicija ir pavadinti: BIBLIJA, arba ŠVENTASIS RAŠTAS.


Ruošiantis šiam darbui iškilo ir Biblijos kanono (apimties) klausimas. Absoliuti dauguma evangelikų Dievo įkvėptomis pripažįsta 66 Senojo ir Naujojo Testamento knygas. Dėl 27 Naujojo Testamento knygų sąrašo nesutarimų nėra. Jos visos parašytos iki pirmojo amžiaus pabaigos graikų kalba. Tiesa, kiek vėliau atsirado kelios dešimtys vadinamųjų apokrifinių (gr. apokryphos – paslėptas, neaiškios kilmės) evangelijų ir kitų raštų. Tai „evangelijos“ pagal Nikodemą, Tomą, Pilypą, Jokūbą, Jėzaus vaikystės „evangelija“, trečiasis Petro laiškas ir kt. Šiuose neaišku kieno sukurtuose raštuose yra daug gnosticizmo ir neoplatonizmo elementų, kurie neturi nieko bendra su Naujojo Testamento (NT) dvasia. Juose gausu neatitikimų su keturiomis kanoninėmis evangelijomis, taip pat daug mistikos ir fantazijų. Krikščioniškos bendruomenės jų niekada nelaikė Šventojo Rašto dalimi, nors pasitaiko, kad įvairūs leidėjai šiuos raštus išverčia ir platina. Lietuvos knygynuose yra tekę matyti tokių knygučių.

Dėl Senojo Testamento (ST) knygų sąrašo (kanono) tokios vienybės nėra. Absoliuti dauguma evangelikų pripažįsta kanoninėmis, Šventosios Dvasios įkvėptomis 39 knygas. Tai yra tos knygos, kurios buvo parašytos hebrajų kalba (su keliais fragmentais aramėjų kalba). Šių knygų sąrašas buvo patvirtintas 95 metais Jamnijoje judaizmo vadovų susirinkime. Evangelikų ST visiškai atitinka hebrajišką judėjų Bibliją.

Čia reikėtų paminėti dar vieną įdomų ir svarbų dalyką – Senojo Testamento vertimą į graikų kalbą, kuris buvo padarytas III – II amžiuje pr. Kr. Egipte, Aleksandrijoje. Teigiama, kad tuomet  helenizuotame Egipte gyveno maždaug milijonas diasporos žydų, daugiausia grįžusių iš tremties, o pačioje Aleksandrijoje – apie 100 000. Jie gana anksti prarado kasdienišką aramėjų kalbą ir liovėsi supratę hebrajų kalbą. Gyvendami toli nuo Jeruzalės ir negalėdami dažnai ten lankytis, jie prisiminė pasakojimus apie Babilonijos tremtinius ir pradėjo statyti pastatus religiniams susirinkimams. Tuos pastatus jie vadino sinagogomis. Kad galėtų suprasti labai branginamą Žodį, pradėjo rūpintis Senojo Testamento vertimu į visiems suprantamą graikų kalbą. Helenizuoti (sugraikinti) Egipto žydai buvo suinteresuoti tokiu vertimu: jie matė galimybę pristatyti savo monoteistinį tikėjimą pagonims kaip tikrai filosofišką ir patrauklią religiją. Beje, vertimą palankiai vertino ir rėmė Egipto valdovai ir aukštuomenė.

Apie II amžiaus vidurį buvo paskelbta, kad vertimas padarytas, ir pirmą kartą knyga pavadinta Biblija (gr. hē biblos). Šiam vertimui vėliau prigijo graikiškas pavadinimas Septuaginta, kuris vartojamas ir šiais laikais. Juo be abejo naudojosi Egipto žydai, tačiau teiginys, kad šis vertimas buvo pripažintas ir judaizmo išpažinėjų Izraelyje, neturi pagrindo.

Bet dabar reikėtų pastebėti vieną labai svarbų dalyką. Nelabai aišku, kaip Septuagintoje šalia hebrajiškų 39 knygų atsirado papildomos, kurios arba parašytos graikiškai, arba išverstos iš neaiškios kilmės hebrajiškų šaltinių, todėl vadinamos apokrifais. Įdomu tai, kad istorinės bažnyčios nesutaria, kokia šių raštų apimtis. Pvz., Romos katalikai į sąrašą įtraukė 9 knygas; Rusų ortodoksai – 11; Graikų ortodoksai – 12; Etiopai – net 14. Beje, Romos katalikų bažnyčia apokrifų apimtį ir statusą patvirtino tik 1546 m. Tridento susirinkime, ir šiandien jie vadinami Antrojo kanono, arba deuterokanoninėmis knygomis. Sprendimas buvo priimtas kaip reakcija kovojant su Reformacijos skleidžiamu mokymu, nes apokrifiniai raštai pateisina kai kurias reformatorių griežtai kritikuojamas doktrinas ir praktikas. Susirinkimo nuosprendis irgi buvo griežtas: „Jeigu kas nors nepriims minėtų knygų kaip šventų ir kanoninių... ir jeigu sąmoningai pasmerks minėtąją tradiciją, tebūna jam anatema.“  

Čia tiktų pateikti keletą citatų iš apokrifinių raštų, kurios patvirtina abejones dėl jų šventumo ir prieštarauja viso Šv. Rašto mokymui ir tiesoms. Pvz., Tobito 12,9: „...išmalda išgelbsti nuo mirties ir nuvalo visas nuodėmes.“ 2 Makabiejų  12,41-42: „Visi šlovino kelius Viešpaties...  prašydami, kad žuvusiųjų padarytoji nuodėmė būtų visiškai atleista.“ Tobito 4,10:  „išmalda išlaisvina nuo mirties ir išgelbsti žmogų nuo žengimo į tamsiąją buveinę.“ Tobito 6,17: „Eidamas į vestuvių kambarį, pasiimk truputį žuvies kepenų bei širdies ir uždėk juos ant smilkalų žarijų. Pasklis tvaikas; vos jį užuodęs, demonas pabėgs ir niekada daugiau arti jos nepasirodys.“ Ar tai nėra okultinių apeigų skatinimas? Dar viena citata iš 2 Makabiejų knygos 15,38: „Jeigu pasakojimas gerai parašytas ir prasmingas, tai to aš ir siekiau. Jeigu jis nėra visai geras, o tik vidutinis, tai tik tiek tegalėjau pasiekti.“ Vadinasi, mums nežinomas autorius sąžiningai ir savikritiškai vertina savo paties kūrybą!

Verta paminėti dar keletą faktų. Biblijos vertėjas į lotynų kalbą Jeronimas (340-420) yra užrašęs tokią pastabą: „Bažnyčia skaito Juditos, Tobito ir Makabiejų knygas, bet neįtraukia jų į kanoninius raštus,... norėdama pamokyti žmones, o ne tam, kad pagrįstų doktriną autoritetingu šaltiniu.“

Vyskupas Melitas iš Sardų, 170 metais sudarydamas ST knygų sąrašą, neįtraukė apokrifų. Istorikas Juozapas Flavijus, pirmajame amžiuje parašęs žydų istoriją, įvardijo judaizmo naudojamas ST knygas. Tačiau tame sąraše nėra apokrifinių knygų.

Iki šių dienų ne visai aiškus liuteronų ir anglikonų bažnyčių požiūris. Jos įterpia apokrifines knygas tarp Senojo ir Naujojo Testamento, lyg ir atskirdamos nuo kanoninių knygų, tačiau nesivadovauja jomis sprendžiant doktrininius klausimus. Jų nuomone, šios knygos yra naudingos istoriniu požiūriu. Beje, panašią nuomonę yra išreiškęs ir Liuteris. Nuo pirmųjų lietuviškų Biblijų, skirtų liuteronams, iki pat šių dienų laikomasi minėtos tvarkos.

Katalikų bažnyčios leidžiamose Biblijose apokrifinės knygos yra išdėstytos keliose vietose tarp kanoninių knygų. Esant tokiai situacijai Lietuvos Biblijos draugija, siekdama pasitarnauti visoms Lietuvos bažnyčioms, spausdina dviejų variantų Biblijas: kanonines ir su apokrifinėmis, arba Antrojo kanono, knygomis. Pastarajame variante jos talpinamos tarp Senojo ir Naujojo Testamento. Tačiau atsirado vienas nenumatytas keblumas. Prie Biblijos su Antrojo kanono knygomis pavadinimo BIBLIJA, arba ŠVENTASIS RAŠTAS yra prierašas: Ekumeninis leidimas. Ką jis gali reikšti? Atsakymas priklauso nuo to, iš kokios „varpinės“ žiūrėsime: ekumeninis katalikų požiūriu, kitaip sakant, tinkantis katalikams, tačiau ne evangelikams. Evangelikai turėtų ieškoti Biblijos be žodžių „Ekumeninis leidimas“, kurioje yra tik 39 ST ir 27 NT knygos. Kadangi rašytas Dievo Žodis yra vienintelis Dievo tiesos šaltinis, vienintelis žiburys mūsų tikėjimo kelyje, turime įsitikinti to šaltinio patikimumu.

Dieve, padėk mums pamilti, mylėti ir branginti Tavo amžino Žodžio tiesą!

Albertas Latužis, Lietuvos Biblijos draugijos narys nuo 1992 m.

Naudota literatūra:
Kerby Rials, Trys didžiosios bažnyčios, Vilnius 2016;
                            Anna Świderkówna, Pašnekesiai apie Bibliją, Alma littera, Vilnius 2001;
                            Kostas Burbulys, Chicago 1993.

Apmąstymas apie karą

Naujajame Testamente Jokūbas uždavė labai praktišką klausimą: ,,Iš kur atsiranda karai?“ Jis ne tik klausia, bet ir atsako: ,,Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate. Jūs neturite, nes neprašote“ (Jokūbo 4,1-2). Kitaip tariant, karo priežastis – nuodėminga žmogaus širdis. Lengva protestuoti prieš karus, bet protestuodami mes jų nesustabdysime. Galbūt paskatinsime nutraukti vieną karą, bet tuojau pat kils naujas, mat pagrindinė problema slypi nuodėmingoje žmogaus širdyje.

Viešpats Jėzus, atėjęs į šį pasaulį, kalbėjo: ,,Kai apsiginklavęs galiūnas sergi savo sodybą, tada ir jo turtas apsaugotas. Bet jei užpuls stipresnis ir jį nugalės, tai atims jo ginklus, kuriais tas pasitikėjo, ir išdalys grobį“ (Luko 11,21-22). Kodėl Jis tai sakė? Todėl, kad mus supa priešai. Mes negyvename idealioje aplinkoje. Tūkstantmetė Karalystė dar neprasidėjo – žmogus savo pastangomis nepajėgus jos priartinti. Taiką į šią žemę atneš tik Ramybės Kunigaikštis. O kol Jis ateis, mums derėtų budėti.

Žmogui nusidėjus Dievas sakė Šėtonui: ,,Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos…“ (K. Burbulio vertimas), (Pradžios 3,15). Deja, negalite to atšaukti.

Karai nepaliaus, kol iš šios žemės nebus pašalintas nuodėmės blogis. Karai – tik simptomas. Tikroji liga – nuodėmė. Taigi ir pagrindinė bėda yra nuodėmė.

Dovydas tampa Dievo palaimintu vyru, todėl prieš jį susiburia priešai. Kol jis buvo nereikšmingas poros giminių valdovas, niekas per daug nekreipė į jį dėmesio. Dievas nori parodyti mums, kad net Dovydo karalystė buvo karingame pasaulyje. Kadangi mes su jumis taip pat gyvename tokiame pasaulyje, būtų pravartu visada užsirakinti namų duris. Apiplėšimai ir kiti nusikaltimai – tai nuodėmingos žmogaus širdies rezultatas.

Tekstas paimtas iš Johno V. MacGee Biblijos komentarų knygos „Kelionė Biblijos puslapiais“, maloniai leidus Misionieriškam labdaros fondui „Šviesa Rytuose“.
 

Laikas

Laikas – spartus bėgikas: skuba pro šalį, bėga nesustodamas, krypties nekeisdamas, pirmyn tik, pirmyn tik, vien tik pirmyn!	Laikas, turtingas davėjas, pro šalį skubėdamas žmonių vaikams dosniai pažėrė po saują perlų visam gyvenimui, ištisam amžiui.	Buvo dvejopi žmonių vaikai, skirtingai elgėsi su laiko perlais. Vieni rūpestingai rinko ir dėjo perlą prie perlo, ėmė ir vėrė vėrinį dailų, audė į margą gyvenimo rūbą.
Kiti perlus tuos žaidimui naudojo, mėtė ir barstė perlus brangiausius gyvenimo smėlyje. – Ai, kokie gražūs, ai, kaip jie tviska, spalvom ryškiausiom smėlyje žybsi! Kol jiems tie perlai smėlį bežarstant smėlyje dingo.	Laikas, amžinasis ėjikas, pirmyn skubėjo, žmonių vaikus jis žvilgsniu lydėjo. Buvo dvejopi žmonių vaikai, skirtingai elgėsi su laiko perlais.	Vieni turėjo puikiausią rūbą, perlais sagstytą. Kiti gi nieko nebeturėjo: nei perlų, nei rūbo, nei baigto darbo... Tik tuščios rankos ir išraustas smėlis...

                                                                                                          Andrejs Grinbergs (Svešnieks)
                                                                                                          Iš latvių k. išvertė R. Inkenaitė
                                                                                                          Iš poezijos rinkinio „Mane Tu pašaukei gyventi“

Atsakysime už save

"Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save." Laiškas romiečiams 14,12

Prancūzų psichiatras Polis Turnjė lygina mūsų pasaulį su milžinišku laivu, į kurį visi įlipo ne savo noru ir kuris jau nuo neatmenamų laikų yra netinkamas naudoti. Pradžioje įgula, neklausydama kapitono, elgėsi blogai, todėl laivas prakiuro. Nuo to laiko, genama savisaugos instinkto, o kartais ir skatinama kilnių idėjų, įgula karštligiškai griebiasi remontuoti gedimą. Tačiau skubotumas, nervingumas ir pasimetimas sukelia tokią sumaištį, kad visos kūrybinės pastangos tik dar labiau pablogina laivo būklę. Jūrininkai ginčijasi dėl geresnių remonto metodų, bet netvarka ir sumaištis didėja, ir per triukšmą niekas nesiklauso kapitono liepimų. Polio Turnjė nuomone, kiekvienas iš esančių tame laive yra kitų blogio ir neteisybės auka, bet kiekvienas kartu yra ir kaltas, nes su savo siūlymais prisideda prie visuotinio triukšmo ir panikos, užuot nutilęs ir įsiklausęs į kapitono balsą.

Žinoma, tai metafora, bet ji sukelia minčių apie kiekvieno žmogaus asmenišką atsakomybę. Tokie jau esame, kad dėl visų blogybių kaltiname kitus. Kalta santvarka, kalta valdžia, kaltas moralės pakrikimas, alkoholis, narkotikai… Kalti blogi genai, kuriuos paveldėjome iš protėvių, pagaliau kaltas Dievas – kodėl Jis visko nesustato į vietas? O iš tiesų kiekvienam reikėtų ieškoti kaltės savyje ir klausti, ką aš darau, kad mano, o drauge ir kitų  gyvenimas būtų kitoks? Dievas nepašalina  kolektyvinės atsakomybės, tačiau per visus Biblijos puslapius aiškiai  matome, kad Jis  reikalauja  asmeninės atsakomybės. Apie tai kalba  ir apaštalas Paulius Laiške romiečiams: „Visi turėsime stoti prieš Dievo teismą… Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save“ (Rom 14,10.12).

Pagalvokime, ar  nereikia  mums nutilti ir nesipiktinti kartu su visais? Matyt, reikia pasistengti išgirsti, ką kalba Dievas, kad suvoktume, kaip mums būtina gauti iš Jo  atleidimą  ir patirti asmenišką dvasinį  pasikeitimą! Juk Teismo dieną skundų prieš kitus Dievas nepriims – kiekvienas atsiskaitysime už save.

Straipsnis buvo išspausdintas laikraštyje „Klaipėda“ 2004 m.

Rekomenduojame

Džozefas Aleinas. Patikimas vedlys į dangų

Ši knyga perteikia  tikrą puritoniškojo evangelizmo pavyzdį. Skirtingiems istorijos laikotarpiams būdinga vis kitokia kalba, kiekvienam žmogui suteiktos skirtingos malonės dovanos, tačiau nedvejodami galime pasakyti, kad joje išdėstytų principų turi būti laikomasi visada, kai skelbiama Evangelija. Skaitydamas šiuos puslapius, savo pažiūras suformavo ne vienas didis evangelistas.

XX amžių galima vadinti Vakarų pasaulio dvasinės tinginystės ir snaudulio epocha. Jam pasibaigus amžinybės realijos dabar atrodo miglotos, atitolusios nuo kasdienio gyvenimo, nerūpestingumas ir dvasinių dalykų nepaisymas yra tapę prisitaikymo prie pasaulio būdu. Būtent todėl visai ne anachronizmas yra išleisti knygą, parašytą dar tais laikais, kai žmonės itin sąmoningai mąstė apie pasaulio ateitį, knygą, parašytą Dievo tarno, kuris pamokslais ir raštais įspėjo daugelį žmonių, kad apsvarstytų savo gyvenimą ir mirtį. Šis Džozefo Aleino (Joseph Alleine) veikalas, turint omenyje dabartinių krikščionių supratimą, turbūt padės pirmiausia atnaujinti jų pačių tikėjimą ir tik tada taps paskata skelbti Evangeliją. Aleino tarnystė daro tokį poveikį tikrai ne pirmą kartą.



Nebetikim piktuoju

    Irenos Berštienės kūrinys "Raganius" Nebetikim piktuoju šiandien taip, kaip mūs tėvai,
Nes jį išvarėm lauk ir užsklendėm duris tvirtai.
Mes žemėj jo kanopų pėdsajų nematom jau,
Šėtonišk0 kvatojimo negirdime daugiau.

Bet kas gi baimę sukelia, kas kasa mums duobes,
Kas šalia Dievo grūdo sėja piktžoles gajas?
Taip, piktojo nėra, mes patikėjom tuo,
Tai kas gi šiandien tęsia prgaištingą darbą jo?

Jei nelabasis atgyveno, dingo praeity,
Kieno tad piktas balsa girdisi toli, arti?
Kieno tą bjaurų veidą matome dažnai,
Jei sakom, kad šėtonas – prietarai, vieni niekai?

Iš kur tada tiek blogio žemėj, kas mums atsakys?
Kur smurto, neapykantos ir keršto priežastis?
Paskelbėm, kad piktojo nėra, ir tikim tuo,
Tačiau tamsybės darbus kas gi daro vietoj jo?

                                         Alfred J. Hough
                                         Iš rusų k. Išvertė N. Latužienė 

Daugiau ko / mažiau ko / virš ko

Kai kas gali pasidžiaugti: „Per Kalėdas bažnyčioje susirenka daugiau (arba virš)  šimto žmonių. Daugiau  pusės – lankytojai.“  Mokinukai turbūt irgi džiaugiasi: „Į mokyklą nereikės eiti daugiau savaitės.“ O vienas kitas padejuoja: „Šventės – gerai, bet dovanoms išleidau virš šimto eurų.“ Dar kitas guodžiasi: „Lūžo ranka, ir dabar ne mažiau mėnesio bus sugipsuota.“ Tačiau pritardami besidžiaugiantiems ir besiguodžiantiems turime atkreipti jų dėmesį, kad reikėtų taisyklingai vartoti posakius daugiau ko / mažiau ko / virš ko, kai  palyginame ko nors kiekį.

Negalima vartoti  žodžių daugiau/ mažiau /virš su skaitvardžių kilmininku.
Reikia sakyti: susirinko daugiau nei šimtas (arba daugiau negu šimtas, daugiau  kaip  šimtas, šimtas su viršum); išleidau ne mažiau kaip (nei, negu) šimtą eurų.

Negalima vartoti  žodžių daugiau/ mažiau / virš  su kiekio reikšmės daiktavardžių kilmininku.
Reikia sakyti: daugiau nei (negu, kaip) savaitę; mažiau negu (nei, kaip) mėnesį… daugiau negu (nei, kaip) pusė… daugiau negu (nei, kaip) kilogramas, arba kilogramas su viršum.

Parengė N.L.    

"Geriausioji gero žmogaus gyvenimo dalis yra tie jo gerumo ir meilės darbai, kurie lieka neįvardinti ir nepaminėti."  
William Wordsworth  

"Jei mes nepaliaujame dėkoti, Dievas nepaliauja laiminti."  
Rudolf  Kögel  

"Žmogus gali sakyti: „Einu į bažnyčią garbinti Dievą.“ Bet lygiai taip pat jis turėtų sakyti: „Einu į fabriką, į dirbtuvę, į kontorą, į mokyklą, į garažą, į garvežių depą, į kasyklą, į laivų statyklą, į lauką, į tvartą, į sodą garbinti Dievą." 
William Barclay  

"Dievas įvykdo ne visus mūsų troškimus, bet visus savo pažadus." 
Dietrich Bonhoeffer

"Tikras didvyriškumas – niekam nematant daryti tą patį, ką darytum žmonių akivaizdoje." 
La Rochefoucauld