Kai bažnyčia karštai meldėsi, arba mintys apie tarnaitę Rodę

Skaitydami visą Apaštalų darbų 12 skyrių matome didelį skirtumą tarp šio skyriaus pradžios ir pabaigos. Pradžioje skaitome, kad prasideda Bažnyčios persekiojimas, nužudomas ap. Jokūbas. Tada karalius Erodas įsako suimti Petrą. Jis įmetamas į kalėjimą, o ten jį saugo keturguba sargyba, tarsi pavojingą nusikaltėlį. Bažnyčia pavojuje, tačiau tuo metu ji daro geriausia ką gali – ji karštai meldžiasi (5 eil.).  O skyriaus pabaiga jau visai kitokia: „Viešpaties žodis vis augo ir plito“ (24 eil.). Paslaptis, kodėl priešas buvo nugalėtas, slypi tame, kas pasakyta 5 eilutėje:

Bažnyčia karštai meldėsi. Malda yra galinga priemonė. Ne veltui esame raginami melstis be paliovos (1Tes 5,17), būti atsidėjusiems maldai (Kol 4,2). Skaitant, kaip Petras jautėsi kalėjime, sukrečia tai, kad paskutinę naktį prieš savo galimą mirtį jis ramiai miega. Prisiminkime save: juk dažnai netgi ne tokie dideli rūpesčiai mums atima nakties miegą. Petro ramybė tikrai ne iš jo paties – juk žinome, kad jis karšto, ūmaus būdo žmogus, ir nieko nuostabaus, jei paskutinę naktį jis būtų nemiegojęs, budėjęs maldoje monotoniškai linguodamas, kaip įprasta žydams. Bet jo ramybė antgamtiška, atsiųsta Dievo, ir tai todėl, kad Bažnyčioje tuo metu niekas negalvoja apie miegą ir poilsį, o visi šaukiasi Dievo pagalbos.

Toliau skaitome, kad Petras nuostabiu būdu išlaisvinamas. Iš gilaus miego jį pažadina angelas, suduodamas jam į šoną (7 eil.). Tarsi ne visai prabudusiam, jam duodama komanda: kelkis greičiau, susijuosk, t. y. apsirenk, apsiauk sandalus, užsimesk apsiaustą... Jokių bereikalingų judesių, tik tai, kas būtina šią akimirką. Dar nesuvokdamas, kad viskas vyksta tikrovėje, Petras seka paskui angelą (9-11 eil.). Angelas nepalieka atsipeikėjusio Petro klaidžioti po Jeruzalę, bet nuveda jį į tą gatvę, kur jam visai nesunku surasti Jono Morkaus motinos Marijos namus (12 eil.). O ten tikintieji tebesimeldžia. Petras pasibeldžia į lauko duris, ir tarnaitė, vardu Rodė, nueina ir klausia, kas ten.

Jeigu šios knygos autorius apaštalas Lukas pamini tarnaitės vardą, vadinasi, verta sustoti ir pamąstyti apie ją. Rodė buvo viso labo tarnaitė. Tačiau Dievo akyse lygūs visi – ir grafai, ir tarnai. Jis žiūri į širdį, ar ji nuplauta Kristaus krauju. Kad Dievas yra nešališkas ir žvelgia į žmogaus širdį, patvirtina ne viena Rašto vieta. Pavyzdžiui:
"Žmogus mato, kas akimis matoma, o VIEŠPATS žiūri į širdį" (1 Sam 16,7b);                                              
"Dievas nėra žmonėms šališkas" (Gal 2,6).

Dievo Žodis moko niekada neskirstyti žmonių pagal užimamas pareigas ar padėtį, pagal kilmę ar tautybę. Žinoma, žmonių visuomenėje skirtumas tarp žmonių buvo ir bus, lygiai kaip ir skirtumas tarp vyro ir moters. Bet tie, kurie yra Dievo vaikai, turi suprasti, kad Jo šeimoje yra įvairių narių. Dievas įvertina tiek tarnaitės ar valytojos darbą, sąžiningai atliekančios savo užduotį, tiek ir kvalifikuoto dvasinio darbuotojo triūsą. Esmė ta, ar nuoširdžiai ir ištikimai dirbame. Ernstas Moderzonas yra pasakęs: „Ar būtum kišeninis žibintuvėlis, ar galingas prožektorius, atlik savo užduotį – šviesk!“. Tarnauti visai nereiškia užimti žemas pareigas. Pats Jėzus sakė, jog atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti (Mt 20,28). Tikriausiai augdamas tėvų namuose Jėzus atliko visus namų ruošos darbus (Lk 2,51).

Taigi Rodė tarnavo Jono Morkaus motinos Marijos namuose. Nežinome, kur ir kada ji įtikėjo, bet labai galimas dalykas, kad būtent šiuose namuose. Galbūt ji klausydavosi Petro pamokslų, todėl iškart atpažino jo balsą už durų.

Bet štai krikščionims iškilo rimtas pavojus. O juk žydų pasiųsti romėnų kariai galėjo ateiti ir į tuos namus, suimti daugelį, galbūt tarp jų ir Rodę. Tad gal protingiau būtų išeiti iš tų namų – juk ji ne šeimos narė, ji tik samdoma tarnaitė, gal geriau eiti į kitus namus? Lyg ir logiška būtų pasiieškoti saugesnės tarnybos vietos. Bet Rodė taip nepasielgia. Ji lieka Marijos namuose ir dirba toliau. O darbo ten tikrai užteko: žmonių ateina daug, kai kurie gal pasilieka nakvoti. Reikėdavo daug kam patarnauti, nuplauti kojas pagal tų laikų paprotį, pavalgydinti, valyti ir tvarkyti namus...

Tą naktį, kai „nemažas būrys buvo susirinkęs melstis“ (12 eil.), Rodė irgi buvo tarp besimeldžiančiųjų, nors tikriausiai buvo per dieną pavargusi. Kai kažkas pasibeldė į duris, ji, kaip ir priklauso tarnaitei, pakilo atidaryti. Bet štai į savo klausimą „kas ten?“ išgirdusi Petro balsą, ji „iš džiaugsmo pamiršo atidaryti duris“ (14 eil.).

Aišku, Rodė pasielgė neapdairiai, neprotingai, nes atsipeikėję kareiviai galėjo vytis, tad Petrui reikėjo greičiau pasislėpti. Vėliau jis taip ir padarė: 17 eil. skaitome, kad jis „paskui iškeliavo kitur“, matyt, nepasakęs kur, nes taip buvo saugiau.

Taigi Rodė pasielgė neapgalvotai, galima sakyti, iš džiaugsmo „pametė galvą“. Situacija tiesiog pilna humoro. Analizuodami jos poelgį galėtume pasakyti, kad reikėjo elgtis kitaip: išlaikyti dvasios ramybę, nepasimesti. Tačiau Dvasios ramybė – tai Dievo dovana, kurią Jis duoda savo vaikams, be to, tokia ramybė išsiugdoma, kai lavinamės nuolat blaiviai mąstyti ir protingai elgtis. Todėl labai svarbu išmokti elgtis ramiai, apgalvotai, kad kritišku momentu neprarastume nuovokos. Bet nesubėkime smerkti tarnaitės. Ne ką geresnė buvo ir kitų susirinkusiųjų reakcija.

Rodė puola juos pradžiuginti, kad Viešpats išklausė maldas, bet jie netiki ir sako, kad ji esanti pakvaišusi, o kai ji tvirtina savo, tada nusprendžia, jog tai galįs būti Petro angelas (15 eil.). Susidaro įspūdis, kad tiesioginis Dievo atsakymas į jų maldas užklupo juos netikėtai.

Prisiminkime savo išgyvenimus: prašome Dievo, meldžiamės, o kai ateina aiškus, nedviprasmiškas atsakymas, nesugebame jo priimti ir blaškomės: kažin, ar tai iš Dievo? Galime stebėtis ir tarnaitės, ir tuose namuose buvusių žmonių poelgiu, bet būkime savikritiški, nes dažnai patys būname ne ką geresni.

Prisimenu tokį atsitikimą. Prieš gal 40 metų vienoje bendruomenėje sena ir vieniša kaip pirštas, bet giliai tikinti moteris per pamaldas dažnai prašydavo Dievą maldoje, kad atėjus gyvenimo saulėlydžiui ji niekam nebūtų našta. Atsitiko taip, kad kartą ji lipo į savo rūsį kažko parsinešti, nukrito nuo laiptelių ir iš karto mirė. Susirinkę jos laidoti tikintieji kraipė galvas ir dūsavo: kodėl Viešpats šiai seseriai perleido tokią mirtį, kodėl neapsaugojo ir t. t., kol viena moteris sustabdė tuos samprotavimus: juk Viešpats raidiškai išklausė senutės maldą, ji tikrai niekam netapo našta, nesirgo, jos nereikėjo slaugyti...

Tuo tarpu Petras šiaip taip prisibeldžia, jam atidaro duris, o jis tuoj pat paima situaciją į savo rankas, nustėrusiems meldėjams duodamas ženklą laikytis tyliai. Paprastai žydai labai garsiai reiškia savo emocijas – aimanuoja užklupus bėdai, o iš džiaugsmo šaukia. Galėjęs kilti didelis triukšmas šiuo atveju tikrai buvo nepageidaujamas, nes būtų sukėlęs kaimynų įtarimus, kad kažkas atsitiko. Petras gerai žinojo, koks klastingas yra Erodas ir ką reiškia pakliūti į jonagus, tad sumaniai pasinaudojo pirmąja akimirka, kol visi dar buvo netekę žado, ir nuslopino visuotinį džiūgavimą. Laimei, visi susirinkusieji jam pakluso, nors šioje situacijoje būtų buvę visai natūralu šaukti „Aleliuja!“ ir garsiai šlovinti Dievą.

Išmokime šią pamoką: svarbu paklusti autoritetui, tam asmeniui, kuris turi žymiai didesnę patirtį ir kur kas geriau įvertina situaciją negu mes. Svarbu ir patiems išmokti vertinti aplinkybes, nes mūsų džiūgavimas, nors ir pagrįstas, kartais gali ką nors įskaudinti, kai jį reiškiame ne vietoje.

Vis dėlto tikriausiai tą naktį Marijos namuose iki pat ryto buvo džiūgaujama, dėkojama ir Dievas buvo šlovinamas už tokį stebuklą, bet, matyt, santūriai, tyliai. Aplinkybės vertė žydus mokytis kažko naujo, jiems neįprasto – susivaldymo, santūrumo. O kaip tarnaitė Rodė? Gal ji įsižeidė ir sėdėjo paniurusi, kad ją pavadino kvaiša, kad ja nepatikėjo, neparodė deramos pagarbos, gal mąstė: „Visi pamiršo, jog aš pati pirmoji pažinau Petrą ir patikėjau, kad tai jis, kol jūs visi abejojote!“ Kažin. Tikriausiai Rodė, kaip tikras Dievo vaikas, spėjo pamiršti nuoskaudą ir, ko gero, juokėsi pati iš savęs, kad buvo iš to džiaugsmo „pametusi galvą“, ir nelaukė jokio pagyrimo. Nors čia tik prielaida, jog taip galėjo būti, bet mokėkime pasijuokti patys iš savęs, iš juokingos situacijos, į kurią pakliuvome dėl nenuovokumo, mokykimės pamiršti nuoskaudas, o dar geriau – tiesiog neįsižeisti.

Beje, Rodė išvertus iš graikų kalbos reiškia rožė, iš čia ir gražiai žydinčio augalo rododendro pavadinimas.

P.S. Gal kam kiltų klausimas, kokiam Jokūbui pranešti apie savo išlaisvinimą liepė Petras, nes skyriaus pradžioje sakoma, kad Jokūbui buvo nukirsta galva. Bet tai buvo ap. Jono brolis, juos abu vadindavo „griaustinio vaikais“ – žr. Mk 3,17. O Apd 12,17 minimas Jokūbas yra „Viešpaties brolis“, kuris buvo vienas iš vyresniųjų Jeruzalės bažnyčioje. Apie jį skaitome Apd 15 skyriuje, kur aprašytas pirmasis apaštalų pasitarimas.

Parengė Nijolė Latužienė

Konferencijos dalyviai
Tarasas Sereda

"Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu."
(Laiškas filipiečiams 1,3)

Kadaise tokius šiltus žodžius apaštalas Paulius parašė Filipų krikščionims.

O štai vienas mūsų dienų rašytojas pasakoja, kad pakeliui į konferenciją pas jį užsuko du seni draugai. Pasisvečiavę jo namuose porą dienų, jie pasikvietė šeimininką vykti kartu. Jau nukeliavus gerą kelio gabalą, vienas iš svečių pasigedo savo skrybėlės. Tikriausiai ji liko rašytojo namuose! Šeimininkas pasiuntė žmonai žinutę su prašymu paieškoti tos skrybėlės ir galbūt paštu išsiųsti  ją savininkui. Po kurio laiko iš namų atėjo atsakymas, kuris rašytojui padarė didžiulį įspūdį: „Išnaršiau namus nuo viršaus iki apačios ir neaptikau jokių skrybėlės pėdsakų. Vienintelis dalykas, kurį tie žmonės čia paliko, tai didelė palaima!“

Kaip jaučiasi žmonės, kurį laiką pabuvę kartu su mumis? Ar prisiminimai apie mus siejasi su gėriu ir palaima, o gal žmonėms norėtųsi kuo greičiau mus pamiršti? Ką paliekame po savęs – nusiminimą ar džiaugsmą, skausmą ar meilę? Ar man pabendravus su žmonėmis jiems ramu ir gera, o gal atvirkščiai – aš tik įnešu konfliktą ir sąmyšį? Juk yra tokių žmonių, kurie po savęs palieka vien apgailėtiną sumaištį. Kartais verta klausti savęs, kokį turtą paliksime savo vaikams. Ne kokius namus ar sodą, mašiną ar santaupas, bet koks pėdsakas išliks jų širdyse, kai mūsų nebebus? Ar bendravimą su tėvais jie prisimins su dėkingumu ir meile, ar su širdgėla ir nuoskauda?

Tikras krikščionis, nuoširdus Dievo vaikas, niekada neturėtų gėdytis ar bijoti sugrįžti ten, kur kažkada yra buvęs ar gyvenęs. Nes jeigu jam brangus Dievo gerumas, tai tą gerumą jis rodys ir kitiems. Jis paliks draugiškumo ir gailestingumo pėdsakus. O  kokį pėdsaką paliekame mes? Ar ir mums kas nors pasakys: „Aš dėkoju savo Dievui, kai tik jus prisimenu“?

P. S. 1999-2004 m. Klaipėdos baptistų bažnyčia turėjo galimybę dienraštyje „Klaipėda“ kassavaitinėje rubrikoje „Krikščionių savaitė“ publikuoti nedidelius straipsnelius. Vieną iš jų čia pateikėme „Tiesos draugo“ skaitytojams.



Ateityje mūsų laukia pergalė

Biblijoje yra knyga, vadinama Apreiškimu Jonui. Joje parodoma, kuo baigsis pasaulio įvykiai. Atvirai prisipažinsiu, jog dabartiniai pasaulio įvykiai mane šiek tiek neramina. Matydamas liūdną vaizdą, aš svarstau kuo viskas baigsis. Tuomet atsiverčiu paskutinę Biblijos knygą ir, paskaitęs ją, įsitikinu, jog viskas bus gerai. Ar žinote tai? Emersonas (Emerson) yra pasakęs, kad šiandien įvykiai yra pasibalnoję žmoniją. Iš tiesų dažnai susidaro būtent toks įspūdis. Dar daugiau – atrodo, kad šiame pasaulyje viešpatauja velnias. Manau, taip ir yra, tačiau Dievas ištaisys šią neteisybę. Kitaip tariant, Jis paims valdžią į savo rankas. Iš tikrųjų Dievas niekada nebuvo paleidęs valdžios iš savo rankų. Vieną dieną į visatos sostą Jis pasodins savo Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų. Tačiau dabar atrodo, kad reikalai yra prasti.

Manau, kad jei žmogus, žinodamas kokia yra nūdienos pasaulio situacija, gali išlikti optimistas, kažkas negerai su jo mąstysena. Pasaulio būklė yra apgailėtina. Visgi, aš nesu pesimistas, nes turiu Apreiškimo knygą. Kiekvienam, kuris yra patikėjęs Kristumi, galiu drąsiai pasakyti: ,,Nesijaudinkite. Viskas bus gerai“. Vieną dieną Dievas į visatos sostą pasodins savo Sūnų, todėl aš noriu būti Jo pusėje. Kaip yra sakęs Kalvinas: ,,Verčiau dabar pralaimėsiu, bet laimėsiu ateityje, negu dabar laimėsiu, bet ateityje pralaimėsiu“. Matote, aš esu toje pusėje, kurią šiandien daugelis laiko pralaiminčiąja, tačiau ateityje mūsų laukia pergalė. Žinau tai, nes skaitau Apreiškimo knygą. Tikiuosi, kad jūs skaitysite ją drauge su manimi.

Vernonas MacGee