Šiame numeryje:                                                                   Parsisiųsti ir skaityti numerį PDF-formatu.

•   Vladimiro Seredos straipsnis. Velykų džiaugsmas
•   Giesmė. Dangaus pulkai
•   Holger Lahayne straipsnis. Kodėl aš pasitikiu Biblija?
•   Eilėraštis. Kaip tam Petrui
•   Herbertas Neimanas. Apmąstymui
•   Gerų minčių trupiniai
•   Skelbimas. Jūs galite mus paremti

 

Velykų džiaugsmas

Velykos – viena didžiausių krikščioniškų švenčių. Švęsdamas  Kristaus prisikėlimą džiaugiuosi, kad Viešpats dabar sėdi Dievo sosto dešinėje ir nori kasdien mus laiminti, džiuginti ir užtarti! Jo prisikėlimas – krikščioniško tikėjimo pagrindas. Pagrindinė Biblijos tema – pasaulio išgelbėjimas per Jėzų Kristų. Jei išmestume tiesą apie Kristaus prisikėlimą iš krikščioniško mokymo, tai liktų tik tuščia, nieko neverta ir neįgali religija.               

Eidamas savo noru kentėti ir mirti ant kryžiaus, Jėzus Kristus paskelbė mokiniams apie savo prisikėlimą: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Taip ir jūs dabar nusiminę, bet aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims.” (Jono 16,20.22).

Kai Kristus buvo suimtas ir nuteistas, mokiniai išsigando, nuliūdo ir išsibėgiojo kas sau. Net apaštalas Petras, prisiekęs Mokytojui atiduoti už Jį gyvybę, tris kartus Jo išsižadėjo. Tikrąją Viešpaties žodžių prasmę mokiniai suprato vėliau, kai pamatė prisikėlusį Jėzų, kai Jis atvėrė jiems protą Raštų supratimui. Jų širdys užsidegė, ir jie labai nudžiugo: „Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų... O jie kalbėjo: Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“ (Luko 24,45.31-32)

Kristaus pažadas apie prisikėlimo džiaugsmą priklauso ir mums, tikintiems Jo žodžiu. Kartu su apaštalais esame įsitikinę Jo žodžio tikrumu, ir mūsų širdys užsidega neapsakomu džiaugsmu, kurio niekas negali užgožti. Kai Marija Magdalena su kitomis moterimis atėjo aplankyti kapo, Viešpaties angelai paklausė jų: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė!“ (Luko 24,5-6)  Apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, jos bėgo pranešti mokiniams, kad Kristus iš tikrųjų prisikėlė.

Pirmą kartą susimąsčiau apie mirtį, kai man buvo septyneri metai. Mirė mano močiutė, ir mama tvarkydamasi namuose visą dieną verkė. Kaip šiandien prisimenu, ką tada jaučiau ir galvojau: mirė mano močiutė, mirs mano mama, ateis laikas ir man... Bet giliai viduje girdėjau tylų balsą: „Ne! Tu nemirsi, gyvenimas tęsis toliau.“ Tada aš nieko nesupratau ir negalėjau paaiškinti.  Vėliau, skaitydamas Šventąjį Raštą, suvokiau, kad Jėzaus Kristaus prisikėlimas buvo būtinas ir  neišvengiamas įvykis. Skaitome: „Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ (Rom 6,23)

Prisikeldamas iš numirusių Jėzus išteisino mus dangiškojo Tėvo akivaizdoje, atvėrė vartus į Dangaus karalystę ir išlaisvino iš nuodėmės vergijos bei mirties baimės. Atsirado viltis amžinai gyventi su Dievu.  Jėzus sako: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.  Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“ (Jono 11,25-26)

Mielas drauge! Ar turi ramybę dėl ateities? Ar esi įsitikinęs kad turi vietą Dievo Karalystėje? Jei nesi dėl to tikras, dar šiandien kreipkis į Jėzų maldoje, išpažink Jam nuodėmes ir tikėk, kad Jėzus myli tave. Juk Jis sumokėjo savo gyvybės kainą, mirdamas dėl tavęs ir prisikeldamas, kad Velykų džiaugsmas taptų tavo gyvenimo dalimi. Gal šiandien tau kyla abejonių dėl Kristaus prisikėlimo? 

Kad galėtum asmeniškai įsitikinti Kristumi ir Jo galinga jėga, pirmiausia turi paimti Šventąjį Raštą į rankas ir pradėti skaityti, nes tikėjimas iš klausymo, o klausymas – iš Dievo Žodžio. Taip pat susirask žmones, mylinčius Dievą bei gyvenančius pagal Jo įsakymus, ir su jais bendrauk. Tada pastebėsi, kaip Dievo Dvasia palies tavo širdį, kaip keisis tavo mąstymas, ir tu suvoksi savo nuodėmingumą. Dievo Dvasia atgimdys tavąją dvasią, ir tu asmeniškai patirsi, kaip Jėzus prikels tave iš nuodėmės mirties amžinajam gyvenimui. Tavo širdį pripildys išgelbėjimo džiaugsmas, meilė, ramybė ir viltis.  Dievas nenori, kad tau Velykos būtų tik tradicija ar tėvų palikimas, bet kad jos taptų Dievo pažinimo, išsigelbėjimo ir džiaugsmo diena.

Patikėk! „Dievas taip pamilo pasaulį jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtu, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“  (Jono 3,16)

Vladimiras Sereda,
Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos pirmininkas

Dangaus pulkai
garsina Prisikėlusį.
Visatoje
niekas neprilygsta Jam.
Nes buvo miręs Jis
už mūsų nuodėmes,
bet kėlės iš mirties
ir gyvas amžinai.

Lenkiuosi Tau,
o prisikėlęs Viešpatie,
nes vertas Tu
gyriaus, meilės, padėkos.
Prieš Tavo sostą aš
su atpirktais klaupiuos.
Šlovė Tau, Viešpatie,
dabar ir visados!

(Giesmių vainikas Nr. 83)

 
Kodėl aš pasitikiu Biblija

Galima privardinti daug Biblijos patikimumo priežasčių.

Jokia kita knyga per visą žmonijos istoriją nebuvo taip išplitusi po pasaulį ir tiek kartų versta į kitas kalbas kaip Biblija. Šiandien ją visą arba jos dalis galima skaityti 2000 kalbų ir dialektų. Žinoma, nėra ir kitos knygos, kurios šitiek egzempliorių būtų parduota. Šie faktai tampa dar nuostabesni žinant, kad Biblija ilgą laiką buvo ir labiausiai pasaulyje persekiota knyga. Valdant Romos imperatoriams, viduramžiais bei naujaisiais laikais buvo ne vienąsyk uždrausta, bet neišnaikinta.

Biblija išskirtinai patikima ir kaip istorinė knyga, nes gerai pagrįsta archeologų ir istorikų. Permanentiškai išdygstantys praeities iškraipymo priekaištai kaskart laikosi tik tol, kol randami patikimi archeologiniai Biblijos teiginių įrodymai.

Bet iš kur žinome, kad šiandien tikrai skaitome tai, kas parašyta prieš tūkstantmečius? Iki knygų spausdinimo išradimo, prieš 500 metų, tekstai buvo perrašinėjami ranka – stačiai neįtikėtina, kad negalėjo pasitaikyti klaidų ar tyčinės klastotės?! Tai labai rimti klausimai, bet į juos atsakant buvo nustatyta, kad Biblijos raštai perteikti labai tiksliai ir patikimai. Tai patvirtina gausybė rankraščių – Naujojo Testamento tekstų graikiškų rankraščių išlikę per 5000 (daugelio kitų antikinių raštų vos po keletą). Senojo Testamento rankraščių išlikę mažiau, bet jie perteikti ypač rūpestingai ir tiksliai (kaip, pvz., rodo Izaijo tekstų Kumrano radiniai). Naujajame Testamente likę apie 20 eilučių, dėl kurių nėra visiškai aišku, ar jos lygiai tokios pat, kokios buvo užrašytos iš pradžių. Tačiau tai nėra svarbiausios vietos, ir įtakos teologiniam supratimui dažniausiai neturi.

Tai trys klasikiniai argumentai, bet jų yra žymiai daugiau. Išrinkau septynis iš jų ir pateikiu toliau.

Daug autorių, bet viena žinia

Jei pavargote nuo TV muilo operų ir net internetas nedžiugina – atsiverskite Bibliją! Tai puiki, labai dramatiška, pilna įdomių ir intriguojančių pasakojimų knyga. Paskaitykite, pavyzdžiui, Juozapo istoriją iš Pr 37–50. Jei nenorite prozos, rasite puikios poezijos, giesmių, laiškų, reportažų – stiliaus įvairovė kiekvienam pagal skonį ir poreikius. Mat prie Biblijos darbavosi daugiau nei 40 autorių, tekstus užrašiusių tarp 1400 pr. Kr. ir 95 po Kr. Autoriai iš skirtingų socialinių sluoksnių ir kultūrų, įvairaus gyvenimo būdo ir išsilavinimo. Vieni politikai (Danielius), kariai (Jozuė), karaliai (Dovydas, Saliamonas), kiti paprasti žvejai (Petras), muitininkai (Matas), dar kiti gydytojai (Lukas), žydų mokytojai (Paulius).

Tai tikrai unikali literatūros darbų rinktinė – unikali ne tik įvairove, bet ir savo vientisumu. Be jokio autorių susitarimo per visų jų darbus driekiasi viena ryški linija – Dievo sandora su žmogumi ir Jo meilė paties sukurtam pasauliui.

Dievas ir jo atsakymai

Biblija yra literatūra, žmonių kūrinys. Bet tuo pačiu metu ji yra ir Dievo žodis, Jo atsakymų į visus pagrindinius žmogiškosios būties klausimus rinkinys. Tie atsakymai yra tikri ir teisingi, nes tik tokius duoda Dievas, šio pasaulio Kūrėjas. Biblijoje Dievas paaiškina egzistencijos klausimus (niekas neatsirado iš nieko; pasaulis turi pradžią, buvusią viename asmenyje); žmogaus būtį (žmogus nėra nei mašina, nei evoliucionavusi beždžionė; žmogus sukurtas pagal paties Dievo atvaizdą); nubrėžia moralės metmenis (egzistuoja objektyvus gėris ir objektyvus blogis; žmogus yra morali būtybė); pateikia išganymo kelią (kaltės klausimas yra išsprendžiamas, išgelbėjimas iš nuodėmės įmanomas; blogis vieną dieną bus nugalėtas).

Bet tai dar ne viskas. Iš Biblijos mes sužinome ir apie patį Dievą. Tiesa, Jį galime pažinti ir iš kūrinijos, bet tik iš Biblijos sužinome daugiau ir tikslesnių dalykų: kas Jis toks, koks Jis, koks Jo būdas.

Religijos kritika

Įvairūs atsakymai į pagrindinius klausimus nėra vienodai teisingi. Ne visi mūsų įsitikinimai ir pasaulėžiūros gali sukurti vienodai tvirtą gyvenimo pagrindą. Nepakanka bet kaip ar bent kiek tikėti, negana būti šiek tiek religingam ar kiek nors dvasingam. Biblija kalba apie daugiau. Ji kalba apie tiesą. Todėl nieko nuostabaus, kad ankstyviausioji religijos kritika išdėstyta būtent Biblijoje. Senasis Testamentas sako, kad pagonių dievai yra tušti ir žmonių susikurti stabai. Žmonės mėgo kurti religijas, dėl to niekad neturėjo nei patikimo, nei stabilaus pamato. Bet ydų apnikti buvo ir kai kurie Izraelio kunigai bei kiti religiniai vadovai. Dėl to Dievas ir juos smarkiai kritikuoja, peikia, bara dėl savanaudiškumo bei Žodžio iškraipymo. Tad religijos kritika pagal Bibliją pirmiausia yra savikritika!

Naujasis Testamentas šią mintį pratęsia. Jėzus negaili aštrių žodžių religiniam elitui. Bet kokį susigalvotą išganymo kelią, aplenkiantį Jį, Dievo Siųstąjį, vadina niekiniu. Ir aiškiai perspėja dėl pinigų ir turtų religijos. Daug šimtmečių teko palaukti, kol iš Voltero, Markso ir Froido vėl išgirdome tokią pat aštrią religijos kritiką kaip Biblijoje – tik jau ateistinę!

Tikri stebuklai

Šiandien daug kalbama apie stebuklus. Vos ne kasdien vis kur nors koks nors „stebuklų metas“. Gaila, kad tokia visuotinė šio puikaus žodžio infliacija jį taip nuvalkiojo. Biblijoje taip pat nestokojama „antgamtiškumo“. Teologai joje suskaičiavo apie 260 stebuklų. Tik čia jie visai kitokie nei mūsiškiai, reklaminiai – jokio pigumo, jokių burtų, jokio masiškumo. Biblijos stebuklai dažniausiai kelia nuostabą ir baimę! Nes būtent tokia pirmoji žmonių reakcija į antgamtinius dalykus. Tačiau antgamtinis, neregimasis pasaulis yra lygiai tokia pat tikrovės dalis kaip ir regimasis – abiejų valdovas yra Viešpats. Dievas mus apdovanojo ir palaimino daugybe dėsningumų, per kuriuos Jis išlaiko šį pasaulį ir kuriuos mes vadiname gamtos dėsniais. Bet tam tikrais atvejais Jis veikia savitai ir ypatingai – tai laikome stebuklais.

Kai kurios religijos, kaip budizmas, apsieitų be stebuklų. Bet ne krikščionybė. Net jos esmę sudaro „Stebuklas“ (C. S. Lewis): "Dievas tapo žmogumi, gyveno tarp mūsų – Jėzaus įsikūnijimas" (žr. 1 Kor 15,14). Tik ne mums stebinti ir žavėti skirti Dievo stebuklai. Jo stebuklai yra ypatingas kalbėjimo būdas ypatingai žiniai perduoti. Antai Jėzaus prisikėlimas: Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė, kad atvertų mums kelią į amžinąjį gyvenimą.

Vadovas visam gyvenimui

Biblija ne pasakų, legendų ar mitų rinkinys. Jos įvykiai tikri ir tikrai buvę. Jos atsakymai tikri ir teisingi, nes atitinka tikrovę. O ir pagrindinė Biblijos tema ne vien religija siaurąja prasme, bet visa Dievo sukurta tikrovė. Todėl apie visą gyvenimą ir kalba: apie santuoką ir vaikų auklėjimą, apie valstybę ir požiūrį į ją, apie gamtą ir jos apsaugą, apie darbą, darbo santykius ir socialinę apsaugą, apie žemdirbystę, žvejybą, architektūrą, meną, muziką, seksą, erotiką, nusikaltimus, depresiją, pakylėjimą, džiaugsmą ir t. t. O patirtis rodo, kad Biblija gyvenime tikrai pasiteisina. Gyvendamas su Biblija gyveni tikrovėje!

Žmogaus portretas

Biblija piešia ir labai realistinį žmogaus portretą. Viena vertus, išskirtinai pabrėžia žmogaus didybę ir orumą. Pasako, kad žmogus sukurtas panašus į Dievą, tik žemesnis už Jį (Ps 8,6). Kad apdovanotas kūrybingumu ir galybe gebėjimų įvairiausiems darbams atlikti. Kad žmogus, kaip ir Dievas, yra bendraujanti, komunikuojanti būtybė, todėl gali kalbėtis ne tik tarpusavyje, bet ir su Dievu. Taip pat ir Dievas gali žmogui atsakyti šiam suprantama kalba. Dėl minėtų ir kitų savybių, Dievas labai rimtai vertina žmogų, nemanipuliuoja juo, neverčia aklai paklusti, o leidžia ir netgi liepia viską patikrinti, išanalizuoti, išsiaiškinti.

Kita vertus, Biblija lygiai taip pat aiškiai pasako, kad žmogus yra sugedęs ir jo širdis pilna blogio. Kad kiekvienas žmogus, skirtingai nuo visos kitos kūrinijos, pajėgus atlikti bet kokį įsivaizduojamą blogą darbą. Net patys kilniausi mūsų veiksmai prisisunkę egoizmo, pavydo ir pykčio. Taip yra dėl to, kad po nuopuolio suiro ir sugriuvo mūsų santykis su Dievu. Mes nenorim, arba ne visai norim, kad mūsų Viešpats būtų Dievas. Visiškai arba bent jau dalinai norim gyvenimą tvarkytis patys.

Biblija nieko nedailina, viską kloja atvirai. Ji tiesiai kalba apie karalių žmogžudystes ir paleistuvavimą (Dovydas); nenutyli išdavikų vardų (Petras). Matome, kaip Biblija stebėtinai realistiškai kalba apie tikinčiųjų gyvenimą – jie nėra visada švelnūs, be paliovos besišypsantys, vien gėrį ir nuolankumą spinduliuojantys angelai. Biblijos tikintieji yra normalūs žmonės, turintys daug gerų bei blogų savybių, patiriantys ir pakilimus, ir nuosmukius. Biblija kalba ne apie tobulus šventuosius, o apie melagį Abraomą, neryžtingąjį Mozę, nusivylėlį Jobą, apgaviką Jokūbą, moterų kolekcionierių Saliamoną, depresyvųjį Jeremiją, negalintį apsispręsti Tomą, vienišių Paulių.

Žodis apie kryžių

Dievas pats ėmėsi iniciatyvos užpildyti prarają tarp Jo ir žmogaus. Tam Jis į žemę atsiuntė savo Sūnų ir leido numirti už mūsų nuodėmes. Žeminanti mirtis ir provokuojanti, netgi nuolankumo reikalaujanti Geroji Naujiena išdidžiajam žmogui: tu niekaip neišsigelbėsi pats, nes visiškai priklausai nuo Dievo malonės. Užtat Biblija ir kalba apie panašius į mus, apie klystančiuosius, nevykėlius ir silpnuosius. Visi, net patys didžiausi tikėjimo didvyriai, priklauso nuo Dievo malonės.

Evangelija, žodis apie kryžių, šiandieniniam žmogui irgi tebėra „papiktinimas“ ir „kvailystė“ (1 Kor 1,23). „Gėris glūdi jumyse“ arba „jūs visi teisingame kelyje“ – štai kaip, atrodo, šiandien reikia kalbėti! Bet Biblija kalba kitaip, ne šitaip, nes ji ne žmogaus išradimas, todėl ne žmogus yra jos centras. Tai Dievas kalba su mumis, tai Jis meta iššūkį ir provokuoja – visa tai vien vardan mūsų išgelbėjimo. Nes Jis nenori, kad mes liktume tokie, kokie esame. Biblijos negalima skaityti neutraliai, dėl malonumo ar norint papildyti senkančio religingumo išteklius, nes ji kelia labai radikalų ir asmenišką klausimą: ar tu nori pasitikėti pačiu savimi, ar Tuo, kuris yra visiškai patikimas ir ištikimas – Dievu?

Holger Lahayne
Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios katechetas

 Kaip tam Petrui

Kaip tam Petrui, man nekart gaidys pragydo –
atsipeikėjau – ar tik nebūsiu Viešpaties išsižadėjus?
Dirbti Jam, su Juo keliaut buvau aš pasiryžus,
bet ir vėl nusinešė žodžius tuos vėjas.
Susigėstu ir gailiuosi:
„Jėzau, mano žodžiai gražūs,
bet ištirpo tartum dykumoj miražas...“

Romualda Adomaitytė - Chabarina

Apmąstymui

"Petras sekė  Jį iš tolo iki vyriausiojo kunigo rūmų." (Evangelija pagal Matą 26,58)
Kai Jėzų suėmė ir vedė iš vietos į vietą, Petras Jį vis dar sekė, tačiau nebebuvo, kaip anksčiau, arti Jėzaus. Jis sekė Jį iš tolo. Ir pažiūrėkime, kas atsitiko!

Viskas prasidėjo nedideliu nutolimu, o baigėsi dideliu nuopuoliu. Vyriausiojo kunigo kieme Petras visiškai išsigynė savo Viešpaties ir Mokytojo. Didysis išpažinėjas, visuomet skubėjęs pirmas ginti Jėzaus, tapo didžiuoju Jo neigėju, nors ir buvo prisiekęs, net jei ir visi išduotų Jėzų, likti Jam ištikimas.

Nėra pagrindo žiūrėti į Petrą iš aukšto. Mums gali lengvai atsitikti tas pat, nes tai glūdi mumyse. Turime pasimokyti iš skaudžios Petro patirties. Be abejo, labai gerai, jei galime pasakyti: „Aš niekuomet Tavęs neišduosiu, Jėzau!“ – tačiau blogai, jei pasitikime šiuo apsisprendimu ir pačiais savimi. Juk mums gresia didelis pavojus nupulti, jei Viešpats nustos savo galia mus remti. Turime budėti, kad pasitikėdami savimi neatstumtume Jo malonės, nes tuomet mūsų nuopuolis būtų labai didelis.

Petras nutolo nuo Jėzaus. Didėjant atstumui tarp Jėzaus ir mūsų, jėgos Jį išpažinti ir už Jį kentėti mažėja. Mes visuomet turime sekti paskui Jėzų, kad Jis mums būtų artimesnis už pasaulį.

Petrui išsigynus Jėzaus, Jis pažvelgė į nelaimingąjį švelnumo, meilės ir gailestingumo kupinu žvilgsniu, teikusiu atleidimo ir atsinaujinimo vilties. Ašarų pilnomis akimis Petras pažvelgė į kryžių ir nuo to laiko išmoko būti arti Jėzaus.

Iš Herberto Neimano knygos „Dievo rankose“

 
             
Gerų minčių trupiniai

Nėra nieko lengviau nei užmegzti tinkamą santykį su Dievu. Nebent ieškai ne Dievo, o vien to, ką Jis gali duoti.
Oswald Chambers 

Amžinasis gyvenimas jau priklauso man. Jeigu nepriimsiu jo čia, žemėje, nieko nelaimėsiu ir vėliau.
Martynas Liuteris  

Tie, kas paverčia religiją savo dievu, neturės Dievo savo religijoje.
Tomas Erskinas  

Ką daryti, jei negalite tikėti? Prašykite Dievą šviesos! Jis šalia jūsų. Sakykite: „Viešpatie, padėk man tikėti. Duok man išvysti šviesą.“ Jis išgirs.
Wilhelm Busch

Jūs galite mus paremti

Jus taip pat galite prisidėti prie Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjungos misijos ir darbų finansiškai, savo tarnavimu, rankomis, maldomis.

Pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, dirbantis fizinis asmuo gali skirti iki 1,2% savo jau sumokėtos pajamų mokesčio sumos organizacijai, turinčiai teisę gauti paramą.

Kaip tai padaryti?
Kasmet iki Gegužės 1 d. Jums reikia užpildyti prašymo FR0512 formą:
- arba Internetiniu adresu http://deklaravimas.vmi.lt  (žr. video-instrukciją);   
- arba padaryti tai, apsilankius artimiausiame VMI skyriuje.

Rekvizitai FR0512 formos pildymui:
Lietuvos evangelikų baptistų bendruomenių sąjunga
Įmonės kodas (pramos gavėjo kodas):  191717062

Iš anksto dėkojame už paramą, teatlygina jums Dievas.