Mane visada traukė ir žavėjo ši tema, nes mąstant apie laiką susiduria du pasauliai: mano, kaip žmogaus, visiškai apriboto laike, ir Kūrėjo, kuriam laiko nėra.

Šiuolaikinis mokslas, kaip antai reliatyvumo teorija, teigia, kad laikas nėra absoliutus, nes kuo žmogus greičiau juda, tuo laikas slenka lėčiau. Judant šviesos greičiu laikas sustoja. Mokslininkai net patvirtino tai bandymais, išsiųsdami tiksliausią pasaulyje atominį laikrodį į kosmosą. Kai jis grįžo, jo laikas buvo sutikslintas su tokiu pačiu laikrodžiu, paliktu Žemėje, ir grįžęs laikrodis rodė mažesnį laiką. Mintys apie laiko reliatyvumą leidžia man sąmonės krašteliu prisiliesti prie kito pasaulio, kuriame amžinybė, Dievas, nemirtinga žmogaus siela jau nebėra tokie nesuvokiami.

Pradžios knygoje 1,3-5 skaitome:
"Tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena."

Iš šių eilučių matome, kad pirmas dalykas, ką sukūrė Dievas, yra laikas. Materialusis pasaulis ir laikas yra du neatsiejami dalykai, vienas be kito jie būti negali. Mūsų gyvenimo laikas skaičiuojamas dienomis bei naktimis ir jis visiems eina vienodai: kaliniui ir jo prižiūrėtojui, vergui ir jo šeimininkui. Kaip dainuoja Lukas ir Virgilijus Noreika:
   Laiko nesustabdysi
   ir neatsuksi atgal.
   Prieš laiką lygūs visi.
   Laikas – visagalis.
       (Justo Mamontovo žodžiai)

Kita vertus, pačiam Kūrėjui laikas neegzistuoja. Štai kaip apie tai kalba apaštalas Petras:
"Mylimieji, vienas dalykas neturi likti jūsų nepastebėtas: viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena." (2 Pt 3,8)

Tai sunku įsivaizduoti, nes mes gyvename laike. Linksma istorija byloja, kad vienas žmogus labai norėjo būti turtingas ir atkakliai meldė Dievą milijono.
- Bus tau milijonas, - atsakė Dievas.
- Kada? – paklausė žmogus.
- Po valandėlės.

Beje, įžymiausia vieta Biblijoje, kurioje minimas laikas, yra Mokytojo knygoje:
"Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai." (Mok 3,1-8)

Pasimokydami iš šių eilučių galime padaryti dvi išvadas. Pirmoji ta, kad laikas yra visko, kas egzistuoja, neatsiejama dalis. Mums svarbu žinoti, kad kiekvieno dalyko vertė, svarba, aktualumas yra tik tam tikrame laike. Romėnų filosofas Seneka yra pasakęs: „Kai kurių darbų didybę lemia ne tiek mastas, kiek savalaikiškumas.“ Kitais žodžiais tariant, žemiškų dalykų vertę apibrėžia jų savalaikiškumas. Pavyzdžiui, kai pradėjau verslą, buvo svarbu turėti ofisą kuo arčiau centro, o dabar svarbiausia, kad būtų kur pastatyti automobilį. Nekilnojamojo turto dislokacijos vertę pakoregavo laikas. Prieš daug metų su bažnyčios jaunimu važiavome į Taizé. Tai 1940 metais Prancūzijoje įkurta ekumeninė bendruomenė, priimanti skirtingų denominacijų krikščionis. Kol važiavome autobusu, jaunimas, kaip jam ir pridera, linksmai leido laiką išdykaudamas, ir tik vienas jaunuolis sėdėjo susikaupęs, dažniausiai melsdamasis. Protas sakė, kad kuo daugiau maldos, tuo geriau, bet pasąmonėje suvokiau, kad kažkas čia negerai. Tik po kurio laiko supratau, kad viskam yra savo laikas, net ir maldai. Kada dar linksmintis, jei ne būnant jaunam bendraamžių kompanijoje? Būnant bažnyčios taryboje tekdavo spręsti daugybę svarbių organizacinių klausimų, visai nesusijusiu su dvasiniais dalykais, bet ir jiems turėjome skirti savo laiką.

Antra išvada, kurią galime padaryti iš perskaitytų eilučių, yra ta, kad laikui bėgant viskas keičiasi, ir keičiasi radikaliai:
Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta.
Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti.
Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti...

Mato evangelijoje skaitome apie Jėzaus šlovę jam įžengiant į Jeruzalę:
"Didžiulė minia tiesė drabužius ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė: „Osana Dovydo Sūnui! Palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu! Osana aukštybėse!“ (Mt 21,8-9)

Visai netrukus matome Jėzaus pažeminimą ir nuteisimą:
... Jie atsakė: „Vertas mirties!“  Tada jie ėmė spjaudyti Jam į veidą ir daužyti Jį kumščiais. Kiti mušė Jį per veidą, sakydami: „Pranašauk mums, Kristau! Kas Tau smogė?“  Tuo metu Petras sėdėjo kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Ir tu buvai su Jėzumi Galilėjiečiu.“ Bet jis išsigynė visų akivaizdoje: „Aš nežinau, ką tu sakai.“ (Mt 26,66-70)

Šlovė ir pažeminimas keičia vienas kitą.

Prisimenu mūsų pastoriaus žmonos Jūratės laidotuves. Gedėjome, buvome pasimetę ir nuliūdę. O po šio įvykio netrukus atėjo Kalėdos. Toje pačioje salėje susirinkome švęsti Jėzaus gimimą, džiaugsmo ir vilties šventę.

Laiką reikia vertinti

Laikas yra visko sudedamoji dalis. Tai resursas, kurio prireiks kiekvienam dalykui, kurį nuspręstume turėti. Laiko visi turime ribotai. Išnaudoję jį atkurti negalėsime. Vienos didžiausių JAV bažnyčios pastorius Bill Hybels yra sakęs: „Du vertingiausi dalykai, kurie žmogui duoti ribotai, - tai laikas ir energija.“

Kartą, vesdamas pamokėlę vaikams, padariau nedidelę apklausą: ko vaikai labiausiai tikėtųsi iš tėvų ateinančiais metais? Didžioji dauguma atsakė: „Kad daugiau laiko skirtų savo vaikams.“

Turime tradiciją per Kalėdas padėti savo artimiesiems dovanėles po eglute. Kiekvieną kartą tai tam tikras iššūkis. Tenka ilgai galvoti, vaikštinėti po prekybos centrus, rinkti tinkamą dovanėlę kiekvienam šeimos nariui. Atėjus Kalėdų šventei išvyniojame dovanėles. Kiekvieną kartą stebiuosi, kaip greitai viskas praeina. Supratau, kad labiausiai vertinu laiką, kurį man skyrė mano artimieji galvodami apie mane ir rinkdami dovanėlę.

Kartais tenka išgirsti tokį atsikalbėjimą: „Neturiu laiko“. Skamba neįtikinamai, nes visi jo turime vienodai - lygiai 24 valandas. Toks pasakymas reikštų tik viena: tai man nėra taip svarbu, turiu svarbesnių dalykų, kuriems skirsiu savo limituotą, neatkuriamą resursą. Organizuodami renginius darome juos nemokamus, tikėdamiesi pritraukti kuo daugiau dalyvių, tačiau kartais tai suveikia priešingai. Žmonės su nepasitikėjimu žiūri į nemokamus renginius, abejodami jų verte. Didžiausia kaina, kurią jiems vis vien teks sumokėti, yra laikas, o pinigai nueina į antrą planą.

Teko girdėti išsireiškimą: „Laikas yra negailestingas buhalteris.“ Nepajusi, kaip jis išeina. Jis neišeina garsiai, su triukšmu. Jis slenka tyliai, mandagiai. Per kasdienius įpročius, kasdienę rutiną, su kiekvienu ketinimu „padarysiu tai rytoj“, kurie rikiuojasi vienas paskui kitą.

Laikas atima ne tik dienas, bet ir mūsų pasirinkimą. Žingsnis po žingsnio jis atima mūsų variantus. Metams bėgant tu jau nebesirenki tarp daugybės alternatyvų, o tiesiog tikiesi išlaikyti tą vienintelę, kuri dar tau liko. Gali metų metais atidėlioti santuoką, hobį, medicininius tyrimus, susitaikymą ir netgi džiaugsmą, viliantis, kad tam dar ateis laikas, bet jo taip ir neatsiranda. Prarandame ne idėjas, o laiką joms įgyvendinti.

Sakydamas, kad „laikas yra negailestinga buhalteris“, turiu galvoje, kad jis yra griežčiausias apskaitininkas, koks tik gali būti. Jis prisimena kiekvieną atidėjimą, paima visas palūkanas ir visada uždaro apskaitą nepaisydamas, ar esi tam pasiruošęs. Todėl, jei turi progą kažką aplankyti, kažkam paskambinti ar parašyti  laišką – neatidėliok.

Vienas mano pažįstamas buvo bažnyčios įpareigotas aplankyti ligonį. Jis vis atidėliojo, kol kartą išviręs sriubos ir nuvykęs sužinojo, kad ligonis jau miręs. Dažniausias dalykas, kurį esu girdėjęs iš žmonių prieš mirtį, buvo šis: „Skirčiau daugiau laiko savo artimiesiems.“

Verta rimtai pagalvoti, į ką keičiame savo brangiausią limituotą resursą. Jei sugalvosi pradėti daryti kažką nauja, visų pirma pagalvok, ko nebedarysi.  Laikas geras tik tam, kas nešvaisto jo tuščiai.

Laikui bėgant viskas keičiasi

Taip visada nebus. Tai ypač svarbu, kai būna sunku.
Prisimenu Valdą, mūsų pastorių. Po žmonos mirties jis ne kartą manęs klausė (nes aš buvau nuėjęs tokį pat kelią), ar sugebės susitaikyti su netektimi. Sakiau jam, kad sugebės, nes laikas viską pakeičia, net, atrodytų, pačius nepakeičiamiausius dalykus.

Karta lankiausi vaikų stovykloje. Čia vaikai galėdavo užduoti vadovams įvairius klausimus. Vienas klausimas skambėjo taip: ar tatuiruotas žmogus gali būti išgelbėtas? Vienas vadovų pateikė savo atsakymą, bet man jis nepatiko. Ilgai galvojau apie tai ir supratau, kad tai ne išgelbėjimo klausimas, nes Dievas priima visus, o tai yra išminties klausimas. Jei darai su savo kūnu kažką, ko paskui negalėsi pakeisti arba kas gali būti labai skausminga ir brangu (kaip tatuiruotės),  gerai pagalvok, nes gali ateiti metas, kai to, ką užsirašei ant savo kūno, imsi neapkęsti.

Mano jaunystėje buvo mada turėti siaurus antakius. Daug jaunų moterų juos išsipešiodavo. Dabar joms tenka lankytis pas kosmetologus, kad nupieštų, paryškintų antakius, nes jie nebeatauga. Mada pasikeitė, ir šiuo metu vertinami natūralūs, vešlūs antakiai. Dėl padarytų negrįžtamų pokyčių prisieina gailėtis. Tėvų pareiga pamokyti savo vaikus išminties, kad laikui bėgant viskas keičiasi – mados, grožio suvokimas ir standartai. Nedaryk nieko su savo kūnu, ko vėliau negalėsi pakeisti.

Visą gyvenimą svajojau gyventi nuosavame name, ir kai ramioje vietoje nusipirkau sklypą namo statybai, parodžiau jį uošvei. Išmintinga moteris pasakė: „Vaikeli, sklypas prie žvyruoto kelio, bus daug dulkių.“ Neklausiau jos, nes tuo metu beveik niekas tuo keliu nevažiuodavo.  Pasistačiau namą ir pasakiau sau: „Čia aš ir numirsiu.“ Bet praėjus dešimčiai metų aplinkui atsirado šimtai namų, iš ramios vietos neliko nė kvapo, nuo dulkių neturėjome kur dėtis. Namą pardaviau ir persikėliau gyventi į kitą vietą. Dabar taip nebesakau. Kas žino, kaip dar viskas bus?

Neseniai mirė mano senas pažįstamas Algimantas. Jo nemačiau daugiau nei dešimtmetį. Tik nuėjęs į atsisveikinimą sužinojau, kad jis beveik du dešimtmečius sunkiai sirgo. Jam buvo demencija. Algimantas ir jo artimieji išgyveno ilgą sunkų laikotarpį, o man šis laikotarpis praėjo akimirksniu. Prisimenu jį tokį, kokį mačiau paskutinį kartą. Taip įsivaizduoju amžinybę. Po mirties mano laikas sustos. Galbūt praeis milijardai metų, kol šis pasaulis išnyks ir atsivers amžinybė, bet man, kuriam laikas po mirties sustos, tai bus tik akimirka. Mirtis yra pats didžiausias ir negrįžtamas pokytis mūsų gyvenime. Jei viskas keičiasi, didžiausias netektis turi pakeisti didžiausi atradimai. Todėl mirtis kartu yra didžiausia mūsų viltis amžinai gyventi su Kūrėju, kuriam laikas neegzistuoja. Kaip dainuoja Vytautas Kernagis:
   Po nakties diena,
   Po lietaus miškai kvepia,
   Po mirties šviesa
   Amžina...   
       (Marcelijaus Martinaičio žodžiai)

Viktoras Raila

Mintys rudenėjant ir laukiant žiemos

Mūsų laikmetis pažymėtas paviršutiniškumo ir beprotiško skubėjimo ženklais. Skuba visi: ir garbaus amžiaus sulaukusieji, ir jaunimas, o nuo jų neatsilieka ir vaikai. Nelieka laiko susimąstyti, kodėl mūsų gyvenime yra tiek daug painiavos. O tikriausiai tas skubėjimas ir yra didžiausia paviršutiniškumo priežastis, nes nebeturime laiko teisingai ir atsakingai vertinti iškilusias svarbias problemas ar spręsti būties klausimus.

Skubėdami nebesugebame pasidžiaugti nei žydinčiu pavasariu, nei rudens nuostabiomis spalvomis ir žemės derliumi. Ne veltui nežinomas autorius kreipiasi į Kūrėją su tokia malda: „Viešpatie, sulėtink mano širdies dūžius, įliedamas tylą į mano sielą. Padėk man pristabdyti bėgimą dienos sumaištyje, dovanodamas man miško ežero ramybę arba besileidžiančios saulės lėtumą. Mokyk mane eiti pamažu, kad pasilenkčiau prie gėlės žiedo, paglostyčiau vaikui galvelę, kad neskubotai skaityčiau Tavo Žodį ir kad mano pokalbio su Tavimi nenutrauktų nesvarbūs darbai.“

Skubėdami prarandame nuovoką apie savo gyvenimo prasmę bei tikslą ir pamirštame, kad iš tikrųjų žemėje esame tik praeiviai, tik svečiai, kaip ir visi mūsų protėviai (pagal Ps 39,13). O Dievo pranašas ir Izraelio karalius nesidrovėjo atvirai prašyti Dievą: „Leisk man pažinti, koks laikinas esu.“ (Ps 39,5)

Dievo Žodis primena, kad mūsų laikas yra brangi dovana. Todėl atkreipkime dėmesį į Šventojo Rašto paraginimą: „Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos.“ (Ef 5,15-16) Viešpats tepadeda kiekvienam iš mūsų išmintingai panaudoti dovanotus mums metus, dienas ir valandas.

A.L.   

 
Prisimenant dar vieną vyrų konferenciją

Tradicine baptistų bažnyčių vyrų susibėgimo vieta rudeniop (rugsėjo 18-20 d.) ir vėl tapo svetinga „Gojaus sodyba“ Kėdainių rajone. Per tas dienas daugiau kaip 70 vyrų dalijosi Biblijos įžvalgomis, šlovino Dievą giesmėmis, bendravo, sportavo ir dėkojo šeimininkėms už skanų ir sotų maistą.

Konferencijos tema; „Vyras pagal Dievo širdį“ pasirodė esanti gana plati, ir tai atsispindėjo pranešimuose. 
           
Pasisakymus pradėjo pastorius Pranas Bielevičius (Marijampolės baptistų bažnyčia). Jis kalbėjo tema „Dovydas kaip psalmininkas: vyro santykiai su Dievu“.        
                                                                                       
Pastorius Vladimiras Sereda iš Kauno nagrinėjo temą „Dovydas kaip karalius: lyderystė vyro gyvenime“.  

Pastorius Paul Greenlees iš Mančesterio priemiesčio Jungtinėje Karalystėje plačiau kalbėjo tema: „Dovydas kaip karys: vyro dievotas charakteris“.

Pastorius Steven Davis (Vilniaus „Malonės“ baptistų bažnyčia) plėtojo pranešimą: „Dovydo Viešpats: malonė ir Dievo veikimas Dovydo gyvenime“.

Konferencijai skirtas laikas prabėgo greitai. Broliai skirstėsi namo su viltimi po metų vėl susitikti.

Prisiminimui

Moliniuose induose - Dievo šlovė